Žalio Tarakono blogas

Nors aš dar jaunas ir nepatyręs, bet turiu sukaupęs tiek daug pykčio ir nepasitenkinimo Lietuvos vairuotojais kaip žilstelėjęs senelis, kuris rėksmingais plakatais prie valdžios institucijų prašo padidinti pensiją, kad galėtų nupirkti anūkams saldainių, kurių jie seniai nebevalgo. Ir nežinau kur reikia viską išliet, kad bent dalis žmonių tai išgirstų, o išgirdę gal net ir susiprotėtų! Todėl aš rašau čia. Vairuoju neseniai, neturiu daug patirties, bet stengiuos ne tik žinoti, bet ir kuo geriau išmanyti kelių eismo, mandagaus elgesio kelyje taisykles. Jaučiu tarsi “kaifą” ir azartą tai darydamas. Gerai, aš neslėpsiu, kad kartais manyje tūnantis jaunuolis paguldo tachometro rodyklę iki raudonos padalos pajudant nuo šviesoforo, tačiau didžiąją dalį šios energijos palieku slalomo varžybose. Visą kitą laiką – aš paprastas ir ramus vairuotojas. Ir kuo gi aš piktinuosi? Mumis. Lietuviais, kuriems rūpi krepšinis ir alus, merginos ir vokiški automobiliai, bet kuriems visiškai nusispjauti ant pagarbos kitiems senų automobilių užkištose duobėtose gatvėse. Mes, nuostabi tauta, mes važiuojam per geltoną, lendam į sankryžos vidurį nepaisydami to, kad ten ir taip jau ji užkišta kitais Audi ir BMW automobiliais, taip pat dažniausiai nesivarginam sustoti prie pėsčiųjų perėjų, nes tai padaryti yra be galo sunku, o pėstysis peršlapęs nuo lietaus ir be skėčio gali ir dar palaukti. O pačius geriausius gabumus mes atskleidžiame žiedinėse sankryžose. Oi, kaip mes, lietuviai, jas mėgstame! Juk taip smagu užkišti savo vokiško automobilio galą kitiems, važiuoti pirma juosta visą ratą, kai to daryti ženklai neleidžia, o labiausiai savimi didžiuojamės, kai įvažiuodami į žiedą mes sąžiningai ir mandagiai rodome posūkį į kairę (nors to daryti nereikia). Po tokių pasivažinėjimų mieste piko metu, norisi pailsėti prie televizoriaus pasidarius skanią karštą vakarienę, tad prieš grįžtant namo, visi nuvažiuojame į Maximą. Ir tada prieš akis prabėga visas gyvenimas, nes avarinių situacijų skaičius parduotuvių aikštelėse turbūt didžiausias. Tautiečiai išpūstomis akimis vienas į kitą spokso, lemendami žodžius “taigi aš važiavau tiesiai”, nes šis argumentas užmuša dešinės rankos taisyklę. Tokie argumentai užmuša ir mane, mano kantrybę. Bet savo aiškinimais vairuotojams nieko įrodyti nepavyksta, viskas visada baigiasi taip pat – nuovargiu ir atodūsiu galų gale sudribus į sofą. Tad labai viliuosi, kad į visas mintis bus atkreiptas dėmesys ir vairavimas Lietuvos keliuose nekels tiek daug vargo ir streso…

Ar dar yra turinčių bilietą? Blyn, šiaip į koncertus nevaikštau, nes visada laukdavau, kol atvažiuos tokia grupė, į kurios koncertą nenueiti būtų nuodėmė. Tai va ir ji atvažiuoja!!! Laukiu nesulaukiu koncerto. Gaila tik, kad Kaune.

O šiaip, aš mėgstu naujuosius metus labai todėl, kad sausio 1 d. tinka pradėti kam nors. Pavyzdžiui aš sugalvojau, kad visai noriu užsiimti labai banaliu ir gal net atsibodusiu “project 365″. Tai toks projektukas, kai kasdien padaroma bent po vieną nuotrauką. Visas nuotraukas bandysiu iškart uploadinti į specialiai tam sukurtą Picasa albumą, išskyrus tuos atvejus, kai būsiu ne Lietuvoj arba internetas telefone bus nepasiekiamas (tada uploadinčiau biškį vėliau). Baisu dėl to, kad pamiršiu nufotografuoti arba, kad bus išsikrovęs telefonas. Vadinasi, reiks stengtis, kad taip neįvyktų. Taip pat dar šūdas tai, kad telefono kameros kokybė baisiai prasta, tad nuotraukas turbūt teks daryti tik šviesiu paros metu (arba esant geram apšvietimui). Nu bet kaip nors išsisuksiu, manau.

Pastaroji savaitė buvo sunki. Psichologiškai. Keturias dienas iš eilės man nesisekė! Na, dauguma aišku sakytų, kad čia smulkmenos, nes taip ir yra, bet kai tos smulkmenos nutinka kasdien, tai nori ar nenori, nuotaika vis vien prasta ir  stresas, nervai padaro savo – pyksti ant visų, ant savęs ir ant nieko, nesuprasdamas, kas darosi ir kodėl taip nutinka.

Šeštadienis. Važiavau į Kaune vykstantį studentų slalomą. Na, atstumas tai šiaip ar taip nemažas nuvažiuotas vien dėl slalomo (bet pats slalomas buvo nemokamas, kas biškį atpirko viską), todėl norėjau gerų rezultatų. Pirmas važiavimas – visai ok, jei nebūčiau kliudęs vieno kuoliuko. O štai antrame važiavime pamiršau vieną kuoliuką apvažiuot – neįvykdymas… Kaaaip abydna buvo – konkurencija buvo minimali. Ir nors ta pergalė ar prizinė vieta būtų buvus menkesnė už 4 vietą SVC slalome prieš porą savaičių, bet turėčiau taurę. Bet negavau. Liūdnas važiavau į Vilnių ir mintyse buvo tik viena frazė – “važiavau į Kauną vien tam, kad susimaučiau”.

Sekmadienis. Long story short – nugriuvau (nepasakosiu kaip – juokinga ir gėda). Susiplėšiau fuckin’ striukę, nusibrozdinau alkūnę, delną, kelį, biškį batus suplėšiau… Visgi greitis, prie kurio nusibatoninau, buvo apie 20-30 km/h… Tai va kelias diena skaudėjo viską, dabar tai jau ok.

Pirmadienis. Atsisėdau sau paskaitoj, pasidėjau kompiuterį ant stalo ir reikėjo praleisti P. G.  – nu tai aš pakilau, užkliudžiau staliuką, anas užsilenkė ir nukrito kompiuteris. Zjbs. Pakėliau, įsijungiau – klaviatūra neveikia. Tiksliau, veikė S, M ir N mygtukai, o kiti – ne. Dar biškį bandžiau spaudinėt, tai ir dalis kitų pradėjo veikt. Biškį pagooglinau (labai jėga googlint renkant tekstą iš pavienių raidžių ir copy-pastinant jas) ir radau, kad tiesiog galėjo atsijungti laidelis nuo motininės. Grįžęs namo išsiardžiau ir pamačiau, kad tikrai taip – prijungiau viską atgal ir kompiuteris normaliai veikė! Visa laimė! Bet tas kelias valandas po “nelaimės” vis vien buvo neramu ir liūdna dėl kompo.

Antradienis. Pabuvau paskaitose, grįžau namo – viskas ok, nieko nenutiko. Dar mamai net pasakiau “šiandien nieko nenutiko”. Bet vakare turėjau važiuoti padirbėti su Pežuku. Nu tai važiavau važiavau, pasigirdo klaksėjimas (tikrai maniau, kad vėl indėklai prasukti), sustojau ir dėl viso pikto nevažiavau niekur, pasikviečiau motoristą, tai parsitempėm į garažą… Tai jis irgi galvojo, kad gali būt indėklai. Tipo pagal šią teoriją būtų taip, kad nupirkau variklį su prasuktais indėklais į kurį buvo supilta medaus ir po 800 km, kuriuos jau nuvariau, tiesiog išsiplovė ten viskas ir atsiskleidė. BET šitą teoriją atmetėm, nes garsas kiek kitoks ir + jis beveik baigiasi, kai įminta sankaba. Tad veikiausiai problema greičių dėžėj! Vat. Hipotezė: guoliai kokie nors šūdą mala. Nu irgi nieko gero, aišku, bet bent jau ne variklis. O kol kas galiu važinėt, nes vis vien tvarkyt reiks jau, o kažką blogiau padaryt sunku (ir gal nepadarysiu). Trauka, bėgių perjungimas OK. Vienintelis minusas – garsas. Jokių kitų pašalinių dalykų nėr. Bet kokiu atveju, tai – papildomos išlaidos. Ir nervų kiek suėdė, eina na…

Ir štai po tokių 4 dienų nenorom pradedi galvot apie visokias nesąmones. Ypatingai lindo mintys apie karmą – aš kaip tik dabar kasdien (dažniausiai prieš einant miegot) žiūriu serialą “my name ir Earl”, kuriame vyrs taiso savo klaidas, nusikaltimus tam, kad gyvenime labiaus sektųsi. Kai ką nors daro negerai – karma atsiunčia jam bėdą. Prisižiūri žmogus tokių serialų, tai ir sau bandai pritaikyti ir galvoti, ką darai blogai. Aš žinoma sugalvojau ir pradėjau daryti kitaip ir kol kas nieko blogo nuo antradienio nenutiko. Bet realiai tai nesąmonė, sutapimas čia, ane? Anyway, kol nenutiko nieko blogo, reikia džiaugtis.

Štai vakar sugalvojau susitvarkyti, atsinaujinti biškį blogą. Man labai patinka preciziška tvarka tokiuose dalykuose ir malonios smulkmenos. Pvz: padėka blogo apačioj! Bet ji jau senokai ten, metus kokius tikrai. O vakar aš atsinaujinau nuorodas (pridėjau “balandžius teroristus” – draugo (bent jau taip supratau) blogas) ir ikonėles – dešinėj pusėj jų dabar 10, o ne 5. Ten nuorodos į mano dalyvavimą kituose puslapiuose – soc. tinkluose ir panašiai. Kai pažiūriu, tai visai nemažai web tarnybų naudoju: Facebook, Tumblr, Picasa, Foursquare (kurį, beje, LABAI rekomenduoju – tam reikia išmaniojo telefono), Vibe.lt, Last.fm, Vimeo, Youtube… Ar ne per daug?

Jau dešimtą kartą Lietuvoje organizuojamas konkursas, kurio metu bandoma išsiaiškinti, kas yra pats geriausias vairuotojas visoje Lietuvoje. Dalyvauja visi norintys ir turintys ne mažesnę nei 3 metų patirtį. Tad šiais metais jau galėjau dalyvauti ir aš! Galėjau ir dalyvavau.

1 etapas. Atsakiau į klausimus gazas.lt puslapyje ir išsiunčiau. Prieš 3 ar 4 dienas sulaukiau laiško su kvietimu atvykti į Regitrą. Viskas. Nėr ką daugiau pasakot.

2 etapas. Atranką į finalą sudaro 30 klausimų ir figūrinis važiavimas 2 automobiliais. Į teorinę dalį mūsų atėjo iš viso 86 žmonės (aš maniau, kad 100, bet netoli tiesos buvau). Klausimai buvo įvairūs. Pavyzdžiai: “kas tepalo žymėjime “10w40 SL” nurodo tepalo kokybę?”, “kokia didžiausia bauda skiriama už KET pažeidimą?”, “koks populiariausias pardavinėjimas automobilis autoplius.lt rugpjūčio mėnesį?”, “ką reiškia trumpinys EBD?”, “ką reiškia V, T, Q žymėjimai ant padangų?”, “kas laimėjo 1000km lenktynes šiais metais?”, “kaip žymimos Toyota sportinės versijos šiais metais?”, “kokie žurnalai apie automobilius leidžiami Lietuvoje?”, “Kokia Toyota Auris HSD co2 emisija?”, “kokios Goodyear padangos apdovanotas kažkokiu baltosios gulbės apdovanojimu?” ir t.t. Tai kaip matosi, klausimai ne iš KET, labiau bendras išprusimas, domėjimasis, kaip ir… Senesni dalyviai atskleidė, kad tokio tipo klausimai visada būna, tad kitiems metams reikėms vėl pasižiūrėt remėjus (Toyota, Goodyear ir t.t.) ir pasidomėt apie jų propaguojamas prekes. Šiam kartui nieko nesiruošiau išskyrus tai, kad pažiūrėjau Auris HSD co2 emisiją, nes Dominykas Danys patarė. Ir neprašoviau, nes klausimas apie tai buvo. Rezultatus skelbė garsiai… Su nekantrumu laukiau savo pavardės. Daugiausiai padaryta klaidų – 25 (tiek padarė daugiau nei vienas žmogus). Ir tada iš eilės vardino visus, kol priėjo 7 klaidų skaičių ir pasakė, kad visi jie ir padarę mažiau, pateks į antrą dalį (slalomą). Aš padariau 5 klaidas. Tai buvo mažiausias klaidų skaičius iš visų. Aišku, ne aš vienas. Mūsų tokių šaunių buvo 5 berods. Kadangi už kiekvieną klaidą skiriamos 5 baudos sekundės slalome, mes, padarę po 5 klaidas, turėjom pranašumą prieš kitus. Tad kol kas man sekėsi tikrai geriau, nei tikėjaus. Ir štai 15 mūsų atėjo į Regitros aikštelę. Ten pamatėm diiidelį Toyota Land Cruiser ir Toyota Auris HSD. Jooo. Aš esu vairavęs Toyota Previa, tad dėl gabaritų nedaug tebijojau, tik biškį. Pradėjom nuo džipo… Startavau gerai, porą klaidų buvo apsisukinėjant, bet kuoliuko nekliudžiau, tiesiog šiaip taisytis daug reikėjo. Ir po to parkuojantis galu su džipu irgi sekėsi labai neblogai. Padariau 3 ar 4 laiką iš visų ir nieko neužkliudžiau. Vėliau sėdau prie Auris HSD vairo. O ten pavarų svirtis įdomi. Kaip joystick’as aka linksmakotis. Tipo stovi visada vienoj padėty, o kai perjunginėjant nukreipi į kurią nors padėtį, atleidus tą linksmakotį, jis pats atšoka atgal į tą pradinę padėtį. Labai patogu, kai pripranti. Aš nebuvau labai pripratęs, vieną kartą suklydau. Iš pradžių labai gerai su atbuliniu išvairavau T formos sankryžoj, pagyrė po to mane kiti, kad geriausiai, bet U formos apsisukime sumaišiau su bėgiais ir truktelėjo automobilis į priekį biškį, ko pakako, kad kliudyčiau kuoliuką (10 s bauda). Vėliau susinervinęs kliudžiau dar vieną, tad iš viso 20 s baudų susirinkau iš važiavimo Auris. Bet laikas 39 sekundės. Kažkam 44 buvo pavykę padaryt, tad jei ne tos baudos (jomis aš laiko nesutaupiau), būtų buvę tobula. Bet nieko. Vis vien tarp vilniečių užėmiau 4 vietą, o kadangi į finalą patenka 7 ir 1 moteris, man to pakako, kad patekčiau ir aš. Nusileidau tik Lietuvos automobilių slalomo čempionui J. Eimontui, 2010 m. geriausiam Lietuvos vairuotojui, kuris taip pat ir slalomuose dalyvauja, K. Taškūnui ir D. Daniui, kuris šiaip šaunuolis, žiauriai gerai vairuoja. Taip save guodžiu… Su jais visais trim yra tekę susidurti anksčiau slalomuose ir dar neteko nei vieno jų nugalėt (nors gaaal Dominyką kažkada ir buvau aplenkęs, nepamenu)! Bet gal kada nors…

3 etapas. Finalas Toyota atstovybėj… 24 geriausi vairuotojai iš visos Lietuvos (atvyko 22). Nieko daug nesitikėjau, nes labai gerai jau tai, kad išvis patekau į finalą! Atvažiavau, sutikau dar kolegą iš Peugeot klubo (iš Klaipėdos atrankos), kurį jau sutikęs Fast Lap’uose buvau. Apžiūrėjau transportą, kuriuo bus važinėjama… Toyota Hilux Arctic Edition (su panašiais Top Gear važiavo) su priekaba ir Toyota Aygo… Hilux’o ir priekabos bijojau, nes jis diiidelis ir automobilio su priekaba išvis nė karto nevairavau. Ir dar reikėjo atbulom įsiparkuot. Nu vienžo, baimės daug buvo. Tad apie kiekvieną užduotį atskirai papasakosiu.

1. Slalomiukas su Hilux ir priekaba. Man reikėjo važiuoti pirmam, tad aš ne tik kad nevairavęs su priekaba, bet ir pažiūrėt į mokančius tai daryt negalėjau. Pro vartus, aštunkę suvažinėjau labai gerai, nei vieno kuoliuko nekliudžiau, o parkuojantis atbulom tai sekės labai nekaip. Užtrukau belenkiek laiko… Nu aišku, nieko nekliudžiau ir į duotą max laiką įtilpau (buvo, kas netilpo). Įspūdžiai geri! Smagu save išbandyt buvo. Ne tik mažiuką Pežuką vairuot moku, škias.
2. Slalomiukas su Aygo. Nu čia tai susimoviau. Ėjau su mintimi “va čia tai atsilošiu”, bet išėjo priešingai. Blyn, ko aš taip skubėjau, lekiau… 3 kuoliukus pagavau! Tai yra 30 sekundžių baudos!!! Reikėjo vos lėčiau važiuot ir viskas būtų buvę gerai. Nu nieko, pats kaltas. Tiesa, Aygo šūdas, nepatiko man, bukoka mašina.
3. Padangų įvardijimas. Gulėjo 7 sudėtos padangos, kurių tik raštas matėsi. Davė lapus su apibūdinimais, tokiais kaip “vasarinė padanga, kuri dėvintis keičia raštą”, “žieminė skirta bla bla bla…”. Nu ten jau tokie rimti apibūdinimai, reikėjo tikrai nusimanyt. Turbūt suklydau nemažai. Esu tikras tik dėl to, kad teisingai įvardinau, kuri dygliuota (nes tokia viena buvo).
4. Atsarginio rato išėmimas. Toyota Land Cruiser… Duodamos 5 minutes ir per jas reikia išimti atsarginį ratą. Nuuu tai pradėjau ieškot kaip atidaryt bagažinę. Užtrukau tikrai ilgiau, nei įmanoma pagalvot. Tada vėl užtrukau bagažinėj beieškodamas rato… Lupau tą kilimą, nieko ten nėra, turbūt nelabai buvo galima lupt. Po to žiūriu, padanga po dugnu, “lauko” pusėj tipo. Ir grandinė kabėjo kažkokia. Nu tai aš iškart už jos. Kur tau, nė velnio ji ten nepadeda niekuo. Paklausiau, kiek praėjo laiko. Sako “3 minutės”. Pasidaviau ir nuėjau. Vėliau paaiškėjo, kad iš 22 žmonių tik 5 tai pavyko! Iš jų vienai moteriai, kuri labai protingai padarė – pradėjo skaityt knygutę, kurioj viskas paaiškinta.
5. Dviguba užduotis su Toyota Auris HSD automobiliu. Pirmoji užduotis – važiuoti kuo ekonomiškiau; antroji – tam tikrose vietose, kurias parodys keleivio vietoj sėdintis teisėjas, važiuoti tam tikru greičiu (arba 50, arba 70 – jis pasako). Smagumas tame, kad spidometras uždengtas ir matosi tik vidutinės kuro sanaudos. O greitį mato keleivis prie kojų – ten, kaip supratau, GPS stovi su ekraniuku. Pirmyn! Išvažiavom į Ukmergės plentą. Sekėsi gerai. Padariau 3,8l/100km – tiek deklaruoja ir gamintojas. Taip pat, buvau užmetęs akį į rezultatų lentelę, tai mačiau savo kelis greičius – 49 ir 71. Tai vos per 1 km/h klydau. Tiesa, kitų 3 greičių kituose punktuose nepastebėjau, nesimatė – gerai slėpti teisėjui sekėsi. Nu bet jis ir pats mane pagyrė, kad gerai pasirodžiau. K. Taškūnui pavyko padaryt 3,1l/100km sanaudos, beje. Ot šaunuolis, ne?
6. Teorinė dalis. 10 Regitrinių klausimų ir 8 Toyotiniai. Čia nėr ką pasakot.

Tai tiek įspūdžių… O užėmiau aš 16 vietą finale!!! Turint omeny, kad iš 22, tai nekažką, bet turint omeny, kad tai tarp pačių geriausių, tai visai neblogai. Kitais metais reikės pasirodyti geriau! Konkursas tikrai įdomus, rekomenduoju visiems išbandyti savo jėgas.

Ar aš jau pasakojau, kad kažkada šią vasarą man teko gerti alų kartu su Eglute, kurią barė tėvai ir dėl to ji pabėgo (išvažiavo) su motocikliuku iš namų į laukus dainuot su dėdėmis? Tai va. Teko gerti su ja alų. O ta daina man baisiai patikdavo vaikystėje! Mokėjau visus žodžius, kaifuodavau kai per televizorių pamatydavau klipą. O ir graži, faina mergaitė ji buvo – dar gražesnė užaugo!

Ai, dar tą patį vakarą iš kitos kompanijos atėjęs vyrukas kažką daug pasakojo pasakojo, kai kurie su juo dar ir šnekėjo (aš ne, tik klausiau) ir galiausiai, kai šis paklausė visų “o žinot, kuris iš jūsų perspektyviausias jaunuolis?”, jis ėmė ir dūrė į mane. Va. Užteks savimeilės dozės šiam kartui…

Viskas prasidėjo birželį. Aš, netekęs vilties rasti darbo vasarai, pradėjau desperatiškai siųsti CV patiems prasčiausiems pasiūlymams. Kelios įmonės ieškojo kurjerio, kuris dirbtų už minimumą su savo automobiliu. Skaičiau skunduose, kad darbo labai daug ir jis sunkus, bet vis vien pasiryžęs buvau dirbt. Už 600-700 litų drožt savo automobilį, įsivaizduojat? Čia dar ne viskas. Aš kurjeriavime turiu jau 3 metų oficialią patirtį, o bet tačiau, nusiuntęs CV, taip ir niekada negavau atsakymo iš tų įmonių. Matyt, aš jiems per geras, ieško prastesnių darbuotojų… Nesuprantu. Tada, beskaitydamas auto.Banginius, pastebėjau, kaip vienas prieš Jonines parašė “einu bart darbuotojų, kad tinginiauja”. Pagalvojau “o, jis turi savų darbuotojų” ir iškart išsiunčiau trumpą, paprastą žinutę, kuris skambėjo kažkaip panašiai: “labas, galbūt pas tave man darbo atsirastų?”. To pakako ir ateinantį pirmadienį aš jau buvau pas jį įmonėj, man viską aprodė ir sutarėm, kad nuo liepos pradžios pradedu dirbt. Algą žadėjo tikrai gerą… Ot laimingas buvau.

Ir štai pradėjau aš dirbt. Tada ir supratau, kuo gi ši įmonė užsiima. O tai yra prekybinė įranga – vitrinos, šaldytuvai visokie. Tai tokie, kurie stovi Maximose ir panašiose parduotuvėse. Tai tokie, kuriuose guli mišrainės, ledai, žuvis, konditerija ir t.t. Mane įvarė į vitrinų skyrių ir aš buvau surinkėjas. Tai vat būtent tokios vitrinos, kurių aukštis iki bambos ir jose guli sūriai, mišrainės ir panašūs dalykai. Maximose atkreipkit dėmesį. Ypač verta nueit į Tuskulėnų Maximą. Ten ypatingos vitrinos, vadinamieji “kubai”. Jos su medžio apdaila, jos sudėtingesnės ir daug daug daug gražesnės.

Ir taip kiekvieną mielą darbo dieną, aš keliuos 5:20, išeinu iš namų 5:45 ir sėdu į 6 autobusą. Nuvažiuoju su juo iki Spartos stotelės, joje 20 minučių laukiu 3 autobusu ir važiuoju juo iki Elektros stotelės, kur kaip tik ir yra mano darbas. Nuo 7:00 dirbt. 9:00 ir 14:00 turiu 15 min pertraukas, per kurias geriu arbatą, o 11:00 turiu 30 min pertrauką, per kurią valgau ir geriu arbatą. 15:30 baigiu darbą, sėdu į 3 autobusą, vėliau į 6 ir 16:40 parsirandu namo. Ir taip kasdien. Na, kartais keliuos 5:50 ir išeinu iš namų 6:15. Tada sėdu į 71 mikriuką ir be persėdimų nuvažiuoju iki darbo ir būnu jame net anksčiau, nei važiuojant autobusais. Bet čia tik kai labai tingiu, nes mikriukas kainuoja 3 litus ir nors tai nėr daug, bet stengiuos kuo mažiau išlaidaut.

Pradėjus dirbt buvo sunku, nes nieko nepažinojau, nemokėjau nieko ir taip toliau ir panašiai, bet po savaitės, po dviejų įsivažiavau visiškai iki galo ir problemų, klausimų iškildavo vis mažiau. Ir vėliau mano vardą visi išmoko, aš išmokau jų visų ir dirbau pilnavertiškai. Tiesa, jie visi rusakalbiai (bet kalba ir lietuviškai), tai kildavo kartais neaiškumų. Ten detales vadina sutrumpinimais, kai kurie jų pačių sugalvoti. Yra tokios vienos įdomios detalės, kurias vadina “betmenais”. Tokie metaliniai šūdukai, kuriuos prikniedyti reikia. O vietoj “prikniedyk”, sako “priklipalink”. Stripcinos, bamperiai, kojos, šliapa, gitara, nerža, pakilimai, kronštenai (ir tie patys kelių skirtingų rūšių) ir t.t. ir panašiai… Bet jau pramokau pavadinimus.

Man šis darbas labiausiai patinka tuo, kad jis fizinis. Dirbant visiškai pailsi protas. Aš net manau, kad tai yra daug geresnis atsigavimas, nei nieko neveikimas namuose. Išsikrauni fiziškai, maloniai nuvargsti ir saldžiai po to naktį miegi. O koks malonumas kažką dirbti, daryti, kai yra įvairių įvairiausių įrankių!

Aišku, kas nelabai patinka, tai bendradarbiai kai kurie. Jie visai kitokioj aplinkoj augę ir patys kitokie. Tai daugiausiai profkes baigę vyrai. Kaip ir lyg ir negražu būtų pagal tai lygint ir skirstyt žmones, bet išsilavinimo skirtumas yra jaučiamas labai ryškiai. Taip pat kultūros lygis visai kitoks. Kai kas ketvirtas žodis keiksmažodis, respekto tai nepriduoda. Prikolai, istorijos iš jaunystės visai kitokios, man net ne visada keliančios juoką, o kitus priverčiančios skaniai pasijuokt. Bet tai nieko, įmanoma prisitaikyt kažkaip, bet vis vien tai nėra ta aplinka, kurioje galėčiau susirast draugų. Gal ir gerai, nes galiu sėdėt, dirbt sau ramiai atsipūtęs ir nesistengdamas išpuoselėti tarpasmeninių santykių. Ai nu yra vienas jaunuolis, berods 23, su kuriuo jau galima normaliai pašnekėt. Va anas tai nedurnas.

Tarp visų įmonės darbuotojų vyrų (nekalbant apie dirbančius ofise), mano plaukai yra patys ilgiausi.