Žalio Tarakono blogas

Skaitant pirmą įrašo dalį, reikia pasileisti šitą:

Penktadienį – sekmadienį buvau. Net nežinau nuo ko pradėt, norisi rašyt kone epizodiškai, tai gal taip ir reiktų – nafik ta chronologinė atpasakojamoji tvarka būtina.
Labai patiko pabendrauti su J.A.! Vat nu blyn, išties, koks nuoširdus ir gražus žmogus ir plius dar nebanaliomis mintimis, kurių nesigėdija ir nebijo. Riebų pliusą dedu.
Visada reikia klausyti V.K. alkoholio klausimu. Niekada nesu taip “skaniai” (nu ji pati nelabai skani, bet poveikis geras) gėręs degtinės. Zelionaja Marka. Dar kaip tik akcija buvo – už litrą 42 litai. Bet ant tiek gerai. Su mumis kartu pakaitomis gėrė ir kiti, bet mes su V.K. kiekvieną taurelę kėlėm, tad daugiausiai jos išgėrėm. Ir kas nuostabiausia, taip ir nepasiekėm stadijų “labai sukasi galva”, “bloga” arba “nieko neprisimenu”. Išvis mąstymas visą laiką išliko normalus, o ne durnas. Bet fiziškai buvo toks pastovus ir nebaisiai stiprus fizinis apsvaigimas (tiesiai vaikščiojau). Nu vienžo, užskaitau visiškai.
Dar girdėjau, kad S.K. ir R.T. labai mielai miega kartu ir juos bendraklasiai keli poravo. Šitas sakinys vien tik abiejų paminėtųjų paerzinimui.
Gailiuosi, kad likau ir šeštadienio-sekmadienio naktį. Degtinės nebuvo, gėrė viskį su Cola (mūsų buvo 4 klasiokai ir 4 P.K. draugai), kurio negaliu pernešt – nuo kvapo pykina. Tiesa, bandžiau pasidaryt kokteiliuką, bet proporcijos, kaip viskio nekentėjui, turbūt pačios durniausios, kokios gali būti (50/50). Tad per visą dieną apsiėjau su keturimis alaus (blyn, galvojau, kad su dviem, bet du buvau pamiršęs). Ir pirmas nuėjau miegot apie 2h. O tada gudruoliai išsitraukė degtinę ir manęs nepažadino. Nuodėmė, baisi klaida. Bet ir šiaip visi buvo pavargę, sarkastiški, bjaurokoki. Jau kiek stūūūmimo buvo, vajėzau. Tiek, kad bent pailsėjau. Atsiribojau nuo miesto ir mėgavaus.

Šiai trumpai daliai pasileidžiam šitą:

Sekmadienį dar mačiau P.B. (kilmininkas) skvoterę su darbine kepure. Chitchatas buvo nepavykęs. Bet gerai, kad ne aš vienas jaučiausi nusišnekantis. Iš šalies turbūt išvis juokinga turėtų būt. Bet ji užtat labai mielai rausta, ha. Jau žinau, pro kur tais retais atvejais vaikščiosiu į Akropolį.

Paskutinė dalis:

Šiandien variau pasidaryti vizos. Ne nu čia aš ir sužibėjau visu savo Edgariškumu. Iš pradžių kaip ir viskas buvo ok. Į eilę atsistojau valandą prieš konsulato atsidarymą – turėjau ir draudimą, ir užpildytą anketą, ir tėvo bei savo gimimo liudijimų kopijas, ir pasą. Prieš mane gal apie 15-20 žmonių buvo, tad dar nedaug. Prastovėjau ir neprailgo, įėjau, padaviau. Sako “reikia originalų”. Nu blyn. Mano gimimo liudijimas mano namuose, tėvo gimimo liudijimas tėvo namuose. Krč. Aš tai nesuprantu, kodėl jiems to reikia, jei ne pirmą kartą važiuoju ir jau seniai esu įrodęs, kad tikrai pas senelį važiuoju (dėl to ir reikalingi gimimo liudijimai, kad būtų įrodymas, kad anketoj įrašytas mano senelis, pas kurį lankysiuos, tikrai yra mano senelis). Nu ok, tiek tos. Iš pradžių nuvažiavau pas tėvą – nei jo, nei jo žmonos, nei mano brolio nėr, bet turėjo įleist kaimynė (buto durys tos pačios ten). Po 20 min turėtų grįžt iš darbo. Atsisėdau koridoriuj (yra kėdė), chillinu sau ramiai. Atėjo, apsičiupinėjo, sako “palikau raktus striukėj, o striukę darbe”. Jėga. O jos vyras poliklinikoj turėjo būt. Nu ką – važiuojam Golfuku iki poliklinikos. Stebiu akimis kuro kiekio rodyklę  – jau tuoj tuoj baigsis, bet galvoju, nu ką čia su ta kaimyne į tą degalinę lėksiu – užteks man to kuro. Nubėgo ji į polikliniką, išlakstė galimus kabinetus, bet nieko nerado. Nu tai kita stotelė – jos darbas. Nuvarėm ten, pasiėmė tuos raktus, važiuojam namų link. Judu Olandų gatve, matau – Lukoil. Pagalvojau “nu bet ten brangu” ir pravažiavau. Pasiėmiau tėvo gimimo liudijimą, jau galvoju keliaut namo pasiimt savojo ir į Neste užšokt pakeliui netoli. Kur tau. Pirmas kalniukas – op op op, tyla iš po kapoto. Nieko nebus, dyzelinas pasibaigo. Nuriedėjau iki kalno apačios ir laukiau Manto. Blyn, gerai, kad turiu į ką pagalbos kreiptis, o tai kukuočiau sau ten kalno apačioj. Atvažiavo, nuskridom iki mano namų, į konsulatą ir galų gale grįžom prie Golfės… Nu bet nu… Jo.

Esu pasirinkęs šį dalyką ir rinkausi vien dėl to, kad dėstytojas duoda įdomias užduotis. Ir štai viena jų – reikėjo sugalvoti driftinimo algoritmą, kuris leistų naujai, neįprastai pamatyti kasdienybės struktūras. Lengviausias pavyzdys buvo driftinimas miesto erdvėse, kurio ikslas – pamatyti kasdienybės skerspjūvį. Tai savo algoritmą sugalvojau būtent remiantis pavyzdžiu.

Mano kasdienybė beveik neįsivaizduojama be automobilio. Jei reikia nusigaut kiek toliau nuo namų, sėdu į automobilį ir važiuoju. Tad mąstant apie kasdienes situacijas ir algoritmą, natūralu, kad iškart pradėjau siet viską su vairavimu – automobilį įtraukti į užduotį būtina.

O algoritmą sugalvojau tokį: pagrindas yra važiavimas pagrindinėmis miesto gatvėmis. Kai pamatau važiuojančius 3 raudonus automobilius (tokiu atstumu, kad sugebėčiau įžiūrėti valstybinius numerius), metu monetą, kuri nusprendžia, kaip elgtis artimiausioje sankryžoje. Jei iškrenta skaičius, suku į dešinę; jei herbas – į kairę. Jei artimiausioje sankryžoje yra tik vienas pasirinkimas, kur sukti, tai ten ir suku, nepriklausomai nuo to, kas iškrenta metus monetą. Taip pat, jei atvažiuoju iš šalutinės gatvės, vėl metu monetą, kad nuspręsčiau į kurią pagrindinės gatvės pusę nusukti. Į kiemus nevažiuojama, o atsidūrus aklavietėje – apsisukama. Nutariau, kad pravažiavus 50km, užduotį baigsiu.

Pajudėjau iš savo namų, kadangi taip prasideda kiekviena diena, kai kur nors važiuoju. Mantas fotografavo vaizdus ir mėtydavo monetą (vairuojant tai daryti truputį pavojinga). Gyvenu Pašilaičiuose, tad pirmieji 7-8 km pravažinėti po šį rajoną ir kelios gatvės net po kelis kartus. Jau buvom pradėję galvot, kad niekur kitur ir neišvažiuosim, trinsimės po tas pačias gatves, tačiau po truputį judėjom vis toliau į centrą. Pasisukiojome Šeškinės rajone, galų gale teko net ir aplink Akropolį apvažiuot. Šeškinės gatvelių išvažinėjom nemažai, bet susiklosčius aplinkybėms, nusigavome į Karoliniškes. Atsidūrėme visai nežinomose vietose. Sunkvežimiai važinėjo pirmyn-atgal, buvo purvo upelių ir duobių. Matyt, kad ten tiesia aplinkkelį, vadinasi, kad atsidurtume aklavietėje, tad apsisukome neprivažiavę galo (nusižengimas algoritmuj, bet baimė įklimpti purvyne nugalėjo). Pasisukioję Karoliniškių mikrorajono gatvelėmis, patraukėm Žvėryno link. Keli posūkiai – ir štai mes matome Seimą, kurio pravažiuoti nepavyko. Mėtom monetas, skaičiuojam raudonus automobilius ir štai mes jau Naujamiestyje. Pravažiavau ir Ritos namus, kuriuose tenka dažnai apsilankyti. Buvo džiugu, kad algoritmo sukurtame maršrute atsidūrė ir šiaip mano lankomos vietos. Taip pat atradau nematytas Naujamiesčio gatveles ir galų gale prie Vingio parko teko apsisukti (į jį įvažiuoti juk negalima). Žingsnis po žingsnio ir mes jau Senamiestyje. Pylimo-Islandijos-Vilniaus-Klaipėdos gatvių keturkampį pravažiavom du kartus! Bijojau, kad taip ir teks sukiotis, nes raudonų automobilių nesimatė, o moneta lyg tyčia „prikiaulindavo“. Pravažiuoti 35 km ir jau riedame palei Prezidentūros tvorą. Vėliau ir kitos lankytinos vietos pakliuvo į maršrutą – Katedros aikštė, šv. Onos bažnyčia ir Užupis. Užupyje raudonų automobilių stebėtinai mažai. Išlindome į civilizacijos apleistą senų namukų pasaulėlį, palindome po kažkokiu tiltu. Šiaip ne taip išbridom iš purvo vonių ir keliavom Stoties link. Nejučia atsidūrėme Halės turguj ir vėl pradėjom judėt Užupio pusėn. Bet algoritmas nenuvedė mūsų į tas pačias gatves. Teko sukt ir važiuot pro Onos bažnyčią, Katedros aikštę (tik jau iš kitos pusės). Ir mano džiaugsmui, pasukome Filosofijos fakulteto link! Tai dar viena vieta, kuri patenka į mano beveik kasdien lankomas vieta. Prasibrovę Universiteto gatve iki Stiklių gatvės, vis vien algoritmas nurodė, kad nuo Užupio mes niekur nepasislėpsim. Vos įvažiavom, teko stot – pasiekta 50 km riba ir užduotis baigiama.

Užduotis leido pamatyt kasdienybę kitomis akimis. Padėjo atskleisti ryškesnius skirtumus tarp miegamųjų rajonų ir senamiesčio gyventojų, tarp skurdo ir prabangos – ypatingai didelis kontrastas matomas Užupyje. Purvynais apsupti seni namukai, tarp kurių vos vienas kitas – didesnis, prabangesnis, remontuotas. Judėjimo tempai irgi skiriasi. Miegamuosiuose rajonuose ramiau – tiek pėstieji, tiek vairuotojai juda neskubėdami, o arčiau Centro esančiuose rajonuose tempas didėja – visi skuba gyventi. Kadangi ypatingas dėmesys buvo skiriamas raudoniems automobiliams, susidarė įspūdis, kad kuo toliau nuo miesto centro, tuo jų yra daugiau. Kodėl taip yra, sugalvoti nepavyko. Matyt, tie visur skubantys Senamiesčio, Naujamiesčio gyventojai ar darbuotojai perka santūriau (ir nuobodžiau) atrodančius pilkus ir juodus automobilius. Tačiau yra ir tam tikrų bendrų dalykų tarp visų Vilniaus miesto gyventojų ar lankytojų – jie visi liūdni, nusiminę, pikti.

Jau praėjo 100 šių metų dienų! Tiek pat ir nuotraukų jau padaryta. Toks mano gyvenimas buvo šias 100 dienų – dalinuosi mozaika (didesnės fotkės albume):

Visada kažkaip įsivaizdavau, maniau, kad išgėrę žmonės parašo… nu ok, PASAKO, įdomesnių dalykų nei girti. Nu tipo paimam žmogų “Tomą X”, kuris blaivas yra eilinis ir neįdomus žmogus, ir jį prigirdom. Tikėtina, kad jis girtas pasirodys bent KIEK drąsesnis, atviresnis, ĮDOMESNIS. Blaivas jis yra lochas, o vat išgėręs tai jau visai nieko toks. Beeet klausimas kyla, kodėl gi taip? Aš dabar po 5 bokalų alaus – prieš 20 min grįžau namo – buvau klasės mini susitikime. Buvo labai faina (keista, kad taip retai susitinku su klasiokais, turint omeny, kad su jais smagu pakalbėt). Su skirtingose specialybėse studijuojančiais įdomu pašnekėt – kitokios žinios, požiūris ir panašiai. Ai, dar pasigirsiu tuo, kas čia ne į temą – padavėja ant čekio užrašė MAN savo tel. nr. (šitas teiginys neatrodytų toks fainas, jei papasakočiau tai, kas liko užkulisiuose, kas paaiškintų, kodėl gi man ji davė savo numerį). Bet still, faktas lieka faktu – padavėja MAN davė savo tel. nr. – fuck you all. Grįžtant prie temos (tipo ale)… Aš išgėriau 5 alaus ir net SAU atrodau daug įdomesnis nei blaivas. BET KODĖL? Aš svarsčiau, kad gal taip yra dėl to, kad žmogus išgėręs linkęs nesigėdyti savęs ir būt atviresnis. Kadangi jis atviresnis, jis tuo pačiu tampa įdomesnis. Ar tai reiškia, kad žmonėms įdomu yra tada, kai žmogus pasakoja asmeniškus dalykus? Čiuju, kad gaaal ne (aš čia subjektyviai rašau, nesiremdamas jokiomis psichologijos teorijomis ir šūdais). Bet gal tiesiog jo įžvalgos yra visai kitokios? Žmogus išgėręs alaus žiūri pro kitą prizmę? Prooo mažiau žiniasklaidos įtakotą (eikit šikt ir fuck off, jei pagalvosit, kad šis žodis netaisyklingas) prizmę? Mistika. Išgėrę žmonės (kurie nelinkę į agresyvumą) yra kūl. Aš irgi biškį kūl dėl to. Mąstau, kad aš savo gyvenimu turėčiau būt patenkintas, bet… Ryt reiks pasiimti automobilį iš pijokavimo vietos.

Man niekaip nesuprantama, kodėl žmonės kartais elgiasi neprotingai. Kai kurie net sugeba racionaliai viską apmąstyt, tiesiai šviesiai įsivardinti tai, ką daro blogai, ką reiktų pakeisti ir kaip reiktų elgtis toliau. Aš lygiai taip pat… Darau dabar kažką, kas nėra labai protinga ar gerai, bet nesiliaunu to daręs. Ir suprantu, kad vėliau gali būti tik blogiau. Bet kaip mažas užsispyręs vaikas einu toliau tarsi nieko nematydamas, nors išties matau. Sviestas sviestuotas.

Tokiais momentais pagalvoju, kad labai būtų gera “atiduot viską į tavo, viešpatie, rankas”. HA HA. Bet ar būtų garbinga rinktis šį lengviausią kelią? Visiškai ne. Geriau valios ir stiprybės rasti SAVY, o ne išgalvotoje figūroje.