Žalio Tarakono blogas

1. Buvau kažkokioj automobilių stovėjimo aikštelėj ir paskambino Rita su prašymu atvažiuot pas ją. Na tai sėdau aš į savo Coltą ir važiuoju aikštele. Tada iš vienos stovėjimo vietos atbuliniu išlindo krokodilinis Passatas. Trenkė man į galinį sparną, aš apsisukau ir su automobiliu nuslydau į stulpą. Duris įlenkė… Bet vis vien nuvažiavau pas Ritą. Ateinu į kiemą, mane pasitinka prie durų – žiūriu, kieme dar rūksta ką tik sudegusi Citroen Xsara. Paklausiau Ritos ar tai tos merginos (dabar vardas užstrigo, bet su ja naujus metus sutikau), atsakė, kad taip ir nusijuokė. Dar pajuokavau, kad va Citroenai net stovint užsidega patys. Užlipom į viršų, ten jau Tomas buvo. Kažką su juo kalbėjau, bendravau, o tada jis nustojo šypsotis, pasakė “gerai, užteks čia šūdą malti” ir įstūmė į kambarį. Ten buvo kažkoks labai aukštas ir stambus vyras, kuris iškart mane pastūmė ir taip pasodino ant lovos. Prie durų stovėjo Rita – žiūrėjau į ją nesupratimo žvilgsniu. O tada man pradėjo pasakot, kad turiu į Baltarusiją išvežti tos merginos (kurios Xsara) lavoną, nes kitaip mane pakas po žeme. Čia įsiterpė Tomas ir pasakė, kad aš galiu nesuprast tokių žodžių kaip “pakast po žeme” ir tada aš jį piktai nutraukiau ir pasakiau “nu gi suprantu – mane nužudys”. Tada žiūrėjau į Ritą su nusivylimu, kaip ji taip galėjo pasielgt. Man aiškino toliau, kad pasirinkimo neturiu. Nu tai kas man beliko – sutikau. Tada pasakė – bet mes dabar turim tave iškastruot. Pašokau, pradėjau klausinėt “kodėl? Gi darbą atliksiu. Ir ką aš po to darysiu?”. Atšovė, kad jiems nesvarbu, kad galėsiu prisisiūt po to, bet jie tai turi padaryt. O tada aš ir prabudau iš baimės.
2. Ėjau kažkokiu šaligatviu pro stovintį raudoną Lancer Evo VIII. Savininkas buvo viduj ir rev’ino variklį. Pasakiau “Poškus padarytų tave”. Ir toliau einu. Savininkas sustabdė mane, pradėjo ginčytis, pasakodamas, kiek čia tam Evo padaryta. Pradėjom kalbėt ir aš galiausiai pasakiau ar galiu atsisėst prie vairo. Leido. Atsisėdau į labai patogų lopšį, o tada man pasiūlė užvest variklį – dieve dieve, koks garsas! Paprašiau, kad leistų pavairuoti ir leido – sukau iki redline tiek pirma, tiek antra pavaromis, o po to jau baisu buvo – išties greitas automobilis. Lėkėm Zujūnų gatvėmis. Pirmyn-atgal, pirmyn-atgal… Kol galiausiai šis sapnas baigėsi… Pamenu, kad pedalai labai arti vienas kito buvo ir kliuvo už akseleratoriaus pedalo, kai stabdį spausdavau.
3. Buvom parkelyje prie Katedros aikštės. Krūva studentų (tarp jų buvo ir Eglė Maz.) ir retorikos dėstytoja. Tai buvo kalbos atsiskaitymas. Kažkaip susėdom įdomiai, kad man teko pirmam kalbėt. Bet man prasidėjo nervinis drebulys ir dėstytoja nutarė pradėt iš kito galo (tai man teko paskutiniam kalbėt). Bet neįpusėjus kažkaip pradėjom vaikščioti. Liko mūsų visai nedaug – aš, Eglė, dar keli studentai ir dėstytoja, žinoma. Ėjom Pilies gatves, tada ji pakvietė pas save išgert arbatos ir atšvęst šventę. Ir kažkaip stebuklingu būdu atsidūrėm kažkokiam traukiny be stogo. Jis važiavo po netikras vietas, po įdomius kalniukus, vaizdai buvo kaip iš pasakos. Ir tada baigėsi bėgiai ir jis pradėjo kristi. Mes su Egle kažkaip iššokom ir dėstytoja – jau pavirtusi į raganą – rėkė mums bebėgant, kad iš čia niekaip nepaspruksime. Bet mes bėgom, tikėdamiesi, kad mums pavyks. Reikėjo šokinėt, ropštis per kalvas ir klonius ir tada mes danguje pamatėm dureles. Eglė pasakė, kad “pro jas mes grįšim į dėstytojos namus, kuriuose šventę šventėm”. Įlipom, išlindom pro grindis ir tada pabėgom iš tos raganos namų…

1. Buvom kažkokioj automobilių aikštelėj. Kas buvom? Buvom klasiokai. Pamenu tiksliai, kad mūsų buvo 7, o iš tų 7 tikrai buvo Paulius B., Paulius K., Mindaugas ir aš. Reikėjo mums kažkur važiuot visiems. Ir visi bandėm sulipt į mano kibirą. Į galą įgrūdom 4, priekyje ant keleivio sėdynės 2 ir aš už vairo. Mhm. O pajudėt nepavyko, bet nepamenu ar dėl silpno variklio, ar dėl to, kad ratai lietė arkas. Galų gale išlipom ir aš prisiminiau, kad ir Mindaugas turi automobilį. Bet ne Opelį, o Peugeot 406 Coupe. Tiesa, tokios pačios spalvos, kaip Opelis. Einam link jo automobilio ir babach, pasirodo jis jį pasistatė už kažkokių vartų, kurie dabar užrakinti…
2. Buvau labai gražioj, spalvingoj aplinkoj. Kaip po to supratau, visai kitame pasaulyje. Bet ėjau į mokyklą/paskaitas. Jas lankė ir Renata su Rūta. Po paskaitos bandžiau jas pagaut, bet Renatos niekur nemačiau, o Rūta pasakė, kad ji išbėgo rašyt bakalaurinio. Jai jau visai neliko laiko, todėl nenori susitikt su manim, nes tada visą laiką suvalgau. Nu aš sugalvojau pasivaikščiot vienas. Vajė, koks ten gražus pasaulis. Visur buvo ore skrajojančių salelių, pastatų. Vaikščiojau, žvalgiaus, norėjau nufotkint. Pasiėmiau fotoaparatą ir bandžiau į kadrą įtalpint gražų pasvirusų stulpą ir šiek tiek aukščiau ir toliau horizonte beskrajojantį milžinišką pastatą, panašų į Londono parlamento rūmus. Tada mane suėmė. Nuvedė į kažkokią kaliūzę. Kai ėjau koridoriumi, žvalgiausi į kameras. Vienoj užmačiau kaip prie sienos stovi du fotoaparatai (pirmasis panašus į Zenitą, o kitas jau naujesnis – muilinė), o kitoje kameros pusėj – policininkas. Fotoaparatai teisinosi, kad jie tikrai nieko nefotkino. Kai kalbėjo, kaip lūpos judėjo jų lęšiai. Ir tada juos sušaudė. Kulka perskrodė senolio objektyvą, o muilinei numušė blykstę.

1. Pirmosios sezono F-1 lenktynės! Vaizdą matau kaip iš Schumio bolido kameros. Lyja lietus, trasa visa plaukia. Ir štai startas! Schumis ketvirtas startuoja ir starto metu nepakyla. Štai viename posūkyje jis jau aplenkė Hamiltoną ir čia pat kitame posūkyje aplenkė Massą. Prieš jį vos vienas likęs varžovas – Kimis! Schumis kažkurioj vietoj pasirenka pravažiuot pro boxus ar ką tai ten – daiktai, viskas mėtos, bet sausa ten. Ir jo žingsnis pasiteisina, nes jei būtų važiavęs trasa, tai būtų iškritęs, nes ten milžiniška bala. Ir galiausiai dar po kelių ratų Schumis aplenkia Kimį!
2. Buvau kažkokiame naktiniame klube ir jau nutariau lėkt namo, todėl išsikviečiau taksą. Labai maloni mergina atsiliepė. Dar ir išsikvietęs taksą, su ja nutariau pašnekėt. Kokias 10 minučių šnekėjom. Bandžiau jos numerio paprašyt, bet ji sakė, kad numeris 1559. Ir vienaip, ir kitaip prašiau, bet nieko. Atvažiavo taksas. Išėjau laukan, bet jo nebuvo. Paskambinau vėl tai merginai ir ji pasakė, kad taksistas ‘time out’ – nutrūko interneto ryšys ir dingo automobilis. O taksistas buvo naktinio klubo DUK skiltyje ir rėkavo prašydamas atgauti savo Passatą.

1. Su tėvu ir broliu buvome kažkokiame miške… Ten ir trobelė stovėjo – graži, medinė. Šalia matėsi priparkuota tėvo Renault. Vaikščiojom po mišką netoli namuko ir išgirdome keistus pokšėjimus, kitokius baisius garsus. Pamatėm krentančius medžius. Teko staigiai dairytis, nes jie krito vienas po kito ir labai skirtingomis trajektorijomis. Bėgom į proskyną. Pakėliau galvą ir pamačiau, kad jau nėr kur man dingt, krenta tiesiai ant manęs. Iš tos baimės ir kojas pakirto, beliko tik laukt neišvengiamo. Parkritau ir stebėjau kaip artėja medis. Jis manęs neužmušė, nukrito šalia ir aš tik nestipriai gavau iš spygliuotos šakos per veidą. Pakilau ir bėgau toliau. Jau mačiau proskyną, bėgau pro namuką ir Renault. Namuko veranda jau buvo sutraiškyta, o automobilį sutraiškė kaip tik prieš mano akis. Bet reikėjo bėgti, nebuvo laiko žvalgytis. Pasiekiau proskyną, atsikvėpiau. Brolis dar bėgo – pradėjo virsti metalinis vandens bokštas. Mačiau, kad nukris tiesiai ant brolio, bet jis buvo per toli, kad spėčiau ką nors padaryt – užgniaužęs kvapą stebėjau. Jis matė, kas jo laukia, bet bėgo. Jam pasisekė – jei bokštas būtų bent 20 cm aukštesnis, brolį būtų užmušęs.
2. Važiavau autobusu su kursiokais į paskaitas. Bet aš studijavau automobilių inžineriją. Perstojau iš psichologijos… Kažką kalbėjom, viskas lyg ir buvo gerai. Kai ėjom į auditoriją, koridoriuj sutikau belaukiančius psichologus. Jie pamatę mane labai nudžiugo – apsikabino, bučiavo, klausinėjo kaip sekas man, sakė, kad pasiilgo. O man pasidarė taip liūdna… Kankino klausimas ‘kodėl aš perstojau’? Ir buvau bepradedąs pykti ant savęs, nes nesupratau, neprisiminiau visos tos veiksmų ir minčių eigos tuo metu, kai būtent priėmiau sprendimą perstot. Ryte, kai prabudau, dar nebuvau atsigavęs po sapno ir galvojau, kad tikrai nebesimokau psichologijos. Man pasidarė žiauriai liūdna ir net skaudu. Po to atsikvėpiau, kai supratau, kad studijų krypties nepakeičiau. Man rodos, kad tą rytą iki galo įsitikinau savo sprendimo studijuot psichologiją tvirtumu.

Tą vakarą buvo ganėtinai karšta, todėl aš su miegmaišiu miegojau ant upės kranto. Varčiausi, negalėjau užmigt. Ir pradėjo pūsti vėjas. Na iš pradžių kažkaip neypatingai stipriai, o po to sustiprėjo ir virto tikru tikriausiu uraganu. Taip pūtė, kad galų gale mane pakėlė į orą, ir nunešė prie netoli esančių namukų. Tvojausi į stogą, nukritau. Tada vėl mane kilstelėjo ir pradėjau skristi kito namuko link. Tiesiai į langus. Nežinau kodėl, bet bandžiau atsiremti kaire ranka, kuria ir sudaužiau tą fuckin langą. Nupjovė mano vidurinį pirštuką (įdomu, ką dėl to pasakytų Froidas). Žiūrėjau į ranką. Taip, kairė ranka, bet pirštai kaip dešinės. Turiu omeny tai, kad ten, kur realiai nykštys, buvo mažylis. O vietoj smiliaus – bevardis ir t.t. Ir visi pirštukai buvai daug daug mažesni nei realiai ir juokingai judėjo. Patuksenau į namuko duris, o ten senis pradėjo rėkaut ‘išdaužėt langus, taip lengvai manęs neapiplėšit, pacanai, aš turiu pistoletą’. Pradėjau nervingai aiškint kas nutiko. Aš gi tik tenorėjau pasiimt pirštuką. Jis nutilo, atsiprašė, atidavė pirštuką. Žiūrėjau į jį, pridėjau prie piršto vietos. Pagalvojau ‘o, šitą reiktų nufotkint ir įmest į blogą’. Tada man paskambino mama ir pasakė, kad turiu kažkur nuvažiuot. Apsisukau – stovėjo Ford Focus WRC automobilis (tas senesnis). Įsėdau, užsivedžiau… Važiuoju, visiškas kaifas. Po to dar kartą sugalvojau paspaust dugną, bet staiga jis suletėjo. Palenkiau galvą pažiūrėt – pamačiau, kad aš dabar važiuoju jau paprasta kėde su ratukais… Vairas kažkur po sėdyne, pedalai irgi. Mane prisivijo du mažiai su skeitais. Paklausė ’su kuo tu čia važiuoji?’. Pasakiau, kad su kėde, aišku. Tada per gulintį mentą pervažiavau.

Ėjau nuo Skalvijos pro Operą į aludę pas draugus. Atsisėdau ant suoliuko krašto ir po kurio laiko nugirdau, kaip mane toliau sėdintys apkalbinėja. Truputį nuo jų nusisukau visų ir susiraukiau. Mane pastebėjo ir pradėjo tipo verkšlenti ‘nu nepyyyk’. Aš tada pakilau ir išėjau į autobuso stotelę. Bet išvydau pusiau tramvajų, pusiau autobusą – iškleręs ir mažiukas. Sedėjau stotelėj ir šis atvažiavo jau. Vos pakilau nuo suoliuko, anas jau pradėjo važiuot… Bėgau, bet nespėjau. Tada bandžiau spėt į kitą – važiuojantį į priešingą pusę.