Žalio Tarakono blogas

Kategorijos 'Mintys' įrašai

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)
Krakatukų miestelis. Džozefina (II)

Prisimindama paskutinįjį susitikimą su Juzefu, Džozefina nuliūdo. Ji suprato, kad Juzefo jausmai jai nė kiek nepasikeitė. Tačiau Džozefinos – pasikeitė. Ir tai buvo skaudžiausia. Džozefina jautėsi atsakinga ne tik už save, bet ir už Juzefą, jo širdį bei jausmus. Juk kas kitas, jei ne ji tąją nekaltą, nepatyrusią gyvenimo išdavysčių ir pajuokų širdį sudaužė. Bet ne, čia netiktų sakyti ’sudaužė’, juk kiekviename, širdį veriančiame, skausme yra ir džiaugsmo, kuris, žinoma, mums būna suprantamas tik po kurio laiko. Be to, žavioji mergina laikėsi nuomonės, kad antrą kartą į tą pačią upę neįlipsi. Deja, šis jos nusistatymas buvo daugumai jos draugų, bei pažįstamų nesuprantamas. Tačiau ji niekada nesiruošė kažkam kažko įrodinėti. Apskritai Džozefina buvo iš tų merginų, kurios mėgsta pačios kontroliuoti situacijas. Šioje vietoje turėčiau iš dalies paprieštarauti – nors Džozefina jautėsi esanti stipri ir išdidi, vis dėlto jai tekdavo pripažinti, kad vyriškos stiprybės ir paramos jai trūko. Juk Džozefina buvo auklėjama šeimoje, kur vyras asistuoja damai, o ne ji jam. Tad natūralu, kad to paties tikėjosi ir iš savo bendraamžių vaikinų. Aišku, ji buvo nuvilta ir nusivylusi. Galiausiai ši žavioji būtybė suprato gyvenanti ne tame laikmetyje, nes pasaulis pasikeitęs. O gal Džozefina reikalauja to, kas nepriimtina šiuolaikiniame gyvenime ir to, ko nebėra? Jai teko nusivilti supratus, kad vyrai nebeturi pasitikinčios laikysenos, uždegančio žvilgsnio, tvirtos rankos bei širdies. Vyrai, šiuolaikiniai vyrai, perėmė iš moterų trapumą, jautrią širdį, nuolankumą… Aišku, aš nesakau, kad tai blogai. Bet blogybė yra ta, kad tie save aukštinantys vyrai yra ne kas kita, o sumoteriškėjusių vyriškų hormonų individai.

Taigi grįžkime prie Juzefo. Džozefina norėjo, tikėjosi ir vylėsi, kad draugystė su juo nenutrūks. Tačiau pati į šiuos santykius neinvestavo, tikėdamasi jo iniciatyvos. Ir vėl ji klydo. Vėl reikalavo to, ko negali būti. ‘Bet gal ir gerai’ – kartais ji pagalvodavo. Nebendraudama su Juzefu, ji jo neskaudina – neskaudina tiesiog savo buvimu, žvilgsniu, juoku, kuris priverčia jį virpėti, išraiškingomis, bei grakščiomis manieromis. Visgi, nors ir jautėsi atsakinga už šią situaciją, kuri ją dažnai nuliūdindavo, ji visad prisimindavo savo mėgiamos kompozicijos ištrauką ‘Gyvenu, nes tikiu, kad pasaulis gražus’ – štai, kas priversdavo ją šypsotis.

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)
Krakatukų miestelis. Juzefas (II)

Juzefas jau buvo beatsigaunąs po visų šių santykių vingrybių. Gyveno viengungiškai vienišą gyvenimą, kartais nuklysdamas mintimis į praeitį. O kartais smegenis aplankydavo nenumaldomas noras bandyti viską atgaivinti. Bet ryžto visada pritrūkdavo, o ir sveikas protas sakė, kad iš to išeis tik šnipštas. Jeronimas jį vis ragindavo, sakydavo ‘bet tai tu nors pabandyk’, bet Juzefas numodavo ranką – viskas prarasta ir baigta.

Praėjo metai nuo pažinties dienos. Jis tai prisiminė ir visą dieną jo mintys sukosi vien apie Džozefiną. Dienai praėjus, mintys buvo nuvytos tolyn. Krakatukų miestelis nedidelis, ir galiausiai jis ją pamatė einančią gatve. Tą gražią, Kalėdišką iš šventišką dieną… ‘O, kaip ji stulbinančiai atrodo’ pagalvojo Juzefas. Ir šilti jausmai akimirkai sugrįžo. Vėl visas kartu praleistas laikas praskriejo pro akis, vėl grįžo mintys ‘o gal dar ne pabaiga?’. Ir Juzefas prarado amą. Jis vėl apsvaigo trumpam ir nebesugebėjo bendraut. Suprato, kad nepaslėps to, ką jaučia. Tai ir nebesistengė. Jis žiūrėjo Džozefinai į akis, bandydamas įžvelgti ugnelę, kuri sakytų ‘taip, tikrai dar ne pabaiga’, bet nematė. Jis nesuprato, kokiu žvilgsniu į jį žiūri ir nors akimirkai norėjo turėt galių skaityt mintis. Tačiau jis jų neturi. Jis bijojo kažką daryti, nežinodamas ką jaučia Džozefina ir ko ji nori, todėl jis nedarė nieko.

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)

Deja, Džozefina vėliau suprato, kad skauda ne tik galvoje, bet ir širdyje. Ji pagalvojo ‘O visgi viskas apsisuka ratu’. Nors Džozefina suprato, kad įskaudino Juzefą, ji vis dar norėjo bendrauti su juo. Norėjo jį pažinti kitaip, kaip asmenį, o ne tik mėgautis jo dėmesiu. Tačiau Juzefas jai neberašė, o Džozefina buvo per daug išdidi mergina, kad vaikinui rašytų. Tad dienos ėjo ir jie tiesiog gyveno, žinoma, prisimindami vienas apie kitą ir pagalvodami.

Buvo tokių dienų, kai Džozefina su Juzefu netikėtai susitikdavo, bet maloniai pasisveikindavo ir nueidavo. Aišku, Juzefas paskui save kaltindavo, kad nepakalbėjo su ja, nepakvietė arbatos, į kiną. Taigi jis sau pasakė ‘Kitą kartą būtinai ją kur nors pakviesiu’.

Ėjo dienos, mėnesiai… Taip atėjo žiema. Kaustė orą lengvas žiemos šaltis ir pustė, bet viskas atrodė nuostabiai gražiai, Kalėdiškai ir šventiškai. Džozefina, kaip visada ėjo gatve grožėdamasi viskuo ir įkvėpdama į save kiek galima daugiau tos nuotaikos sklandančios ore. Juk jai Kalėdos – pati gražiausia šventė. Be to, ji romantikė, kuri mėgsta svajoti. Mintimis nuskriejusi į svajas ji susidūrė su Juzefu! Tai buvo netikėta nei jai, nei jam. Džozefina šypsojosi, bandė užkalbinti, o Juzefas tiesiog žiūrėjo nedrąsiai ir kukliai. Pamačiusi šį žvilgsnį, Džozefina suprato, jog jis vis dar taip pat į ją žiūri, nors praėjo tiek laiko ir kaip jis pats sakė ji ‘prikakojo’, bet laikas nepakeitė jo gilaus žvilgsnio ir susižavėjimo ja.

Krakatukų miestelis. Džozefina (III)

Nuleidusi galvą, paskendusi savo mintyse, Džozefina sklendė Krakatukų miestelio senamiesčiu. Ji dar buvo neatsigavusi po skaudžios netekties – ją paliko vaikinas. Ir staiga prie jos pribėgo keistas, drovus vaikinukas ir pasiūlė nueit išgert kavos. Džozefina neatsisakė. Tačiau einant toliau, jos mintys sukosi vien apie buvusįjį. ‘Na, kodėl? Kodėl mane paliko?’ – ji nesugebėjo to suvokt. Arba nenorėjo pripažint – visgi sunkoka. Galiausiai, nusivylusi visais pasaulio vyrais ir išvadinusi juos kiaulėmis, Džozefina priėjo išvadą, kad buvęs vaikinas jos niekada ir nemylėjo – tik ji dėl jo buvo pakvaišusi.

Ji atsigavo, suprato gi, kad ne pasaulio pabaiga ir gyvenimas tęsiasi toliau. Banalūs žodžiai gi irgi būna teisingi. O dar ir gatvėj sutiktas Juzefas pasiūlė susitikt – prasiblaškyti visada gerai. Džozefina nepasigailėjo – po susitikimo ji vėl linksma tabalavo kojomis ant savo mėgstamų supynių kieme. Kiek nedaug reikia. Ir štai jai toptelėjo: ‘ar šįkart nebus viskas atvirkščiai? Juk jis dėl manęs pakvaišęs, o aš tik prisileidžiu jį, mėgaujuos dėmesiu’. Kojos nustojo tabaluot, ji sukniubo ant grandinių, pradėjo kūkčioti – ji ką tik suprato, kad Juzefas liks įskaudintas. Bet nutarė visa tai atidėti vėlesniam laikui.

Džozefina pasidavė laiko ir įvykių tėkmei. Atrodo, viskas buvo ‘tobula’, kaip pasakytų Džozefina. Bet taip atrodė ne jai, o Juzefui. Džozefinai kažkas buvo ne taip. Ji jau ne tik bijojo įskaudinti tą mielą, drovų, keistą vaikinuką, bet ir santykiuose pajuto pokyčių. O Džozefina buvo tokia mergina, kuri vadovavos taisykle ‘jei bent kažkas negerai, reikia kažką daryti’. Ir prikakojo. Net nesuskaudo širdies. Skaudėjo kitur – galvoje.

Krakatukų miestelis. Džozefina (II)
Krakatukų miestelis. Džozefina (III)

Nepavyko – nepakliuvau. Tai išties nieko baisaus, taip tiesiog nutinka, niekas nėra tinkamas viskam. Ir aš tai suvokdamas nesielvartauju. Tačiau kažkas vis vien knibžda viduje. Nesu galutinai patenkintas. Bet kodėl?

Man išties atrodo, kad aš tikrai nepradėjau apie save galvot blogiau. Galėčiau dar parašyt, kad apie save blogiau galvot tiesiog jau nebeįmanoma, bet tai tebūtų apgailėtinas verkšlenimas, reikalaujantis aplinkinių paguodos ir dėmesio arba tiesiog nejuokingas pokštas. O apie save blogiau negalvoju, nes jie vertina ne pilnai sukomplektuotą žmogų, o būtent gebėjimą, savybių turėjimą jiems dirbti. Realiai žiūrint, manau, kad nesu nieko vertas balvonas ir kartais net jaučiuos esantis pranašesnis kuo nors už kai kuriuos kitus. Arba aš tiesiog save guodžiu. Jei taip, tai man labai gerai tai pavyko.

O gal tas vidinis knibždesys yra dėl aplinkinių? Aš bijau, kad tie keli bukieji aplinkos individai apie mane pagalvos, kad aš esu visiškai lievas, jei manęs nepriima ten. Aš nenoriu, kad šis nepasisekimas darytų įtaką jų nuomonei apie mane. Tuomet teiškyla klausimas ‘kodėl man tai turėtų rūpėt?’ į kurį aš negaliu atsakyt. Man tiesiog rūpi. Ypač man svarbi artimesnių draugų nuomonė. O keli iš jų tiesiog piktdžiugiškai pasijuoks…

Arba tas nerimas dėl nemalonaus klausimo ‘kodėl?’. Tik visiškai neseniai suvokiau, kad šis klausimas išties yra pure evil. O guodimas irgi nėr labai malonus jausmas, bet jo nemalonumą persveria faktas, kad tikrai nors truputį kažkam rūpiu. Dar pasistoja klausimas ‘ar išvis yra tokių jausmų, kurie būtų vienareikšmiškai malonūs/nemalonūs?’…

Kokia viso šito idėja? Mane užpisa užknisa plikosios žmogbeždžionės.

Och tai velniava. Neseniai mano nuotaika buvo puiki. Grįžo prisiminimai (ne, ne tie) ir taaaip liūdna pasidarė – nebepamenu, kada teko taip stipriai liūdėt. Nebežinau ką daryt. Kaip sunaikinti šį jausmą? O prisiminimai graužia. Aš noriu to, kas buvo.