Vienratis
2007-04-28
13:40 – 19:30
Nuvažiuota 13 km
Važiavimo trukmė 1 val 30 min
Vidutinis greitis 9,2 km/h
Maksimalus greitis 21,4 km/h
Taip. Susitikau su draugu. Abu buvom su vienračiai, tai patraukėm pasiimti trečiojo vienračio (mokom savo bendraklasę važinėt). Važiavom nuo Akropolio Ozo gatve iki pat Kalvarijų gatvės. Dieve, kaip ten užteršta… Nėra kuo kvėpuot. Nuvarėm į parduotuvę GerasDviratis ir pajamėm ratą. Taigi. Tuomet pamynėm tik iki 45 autiko stotelės, nes užsiknisimas būtų mint iki pat Justiniškių. Po trumpos kelionės buvom prie jo namų, kur visi ir mokosi važinėt. Štai taip. Pirmoji mergina iš klasės, kuri susidomėjo. Pirmi bandymai prastoki buvo (kaip ir visiems bandžiusiems). Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjo jausti vienratį ir po to jau ganėtinai neblogai važiavo (be sienos pavažiuoja 4 metrus). Šiek tiek atsidaužė kojas, bet sakė, kad nieko tokio. O aš mokiausi važinėt atbulas (oho, ane?). Sekėsi neblogai. Porą metrų pavažiuoju. Bet va griuvau. Susitrenkiau koją. Stipriai labai. Kraujas nebėgo, bet labai skaudėjo (vis dar skauda). Na po šio kritimo nebebandžiau. Užteks, pamaniau. Pasitrynėm taip iki vakaro. Ir varėm namo. Nebloga dienelė buvo.
Foto1 Foto2 Foto3
Dviratis
2007-04-27
17:20 – 20:45
Nuvažiuota 27,6 km
Važiavimo trukmė 1 val 55 min
Vidutinis greitis 14,3 km/h
Maksimalus greitis 60,1 km/h
Taigi taigi. Susitikau su draugu ir varėm į KRITINĘ MASĘ. Pro Senukus mynėm Ukmergės plentu (smagumėlis)… Lekiu aš 55 km/h… Pasuku galva kairėn, o ten kitas dviratininkas (paaiškėjo, kad irgi į Kritinę Masę) mane bando lenkt. Azartiškas aš ir užsispyręs. Niekam neleisiu manęs lenkti. Spustelėjau staigiai ir jis jau už nugaros (60 km/h)… Cha. Dar autiką aplenkiau. Dideli ir lėti, bliamba… Na, nuvažiavom mes jau prie Katedros aikštės (pro Baltąjį tiltą, Lukiškių aikštę ir Gedimino prospektą). Laukiam dar daugiau savo draugų. 18:05 ir visi mes jau susitikom. Iš viso buvo 500-600 dviratininkų ir vienas vienratininkas (mano draugas). Prasidėjo važiavimas. Maršruto nesakysiu, nes tingiu, bet gavosi 10-11 km. Grįžom į Katedros aikštę. Ten užmatėm merginas ant vienračio (nustebau). Pasirodo, kad jas mokina važinėt vienas iš vienratininkų. Visai neblogai panelės pavaro. Linksmos labai. Va. Trynemės ten, kalbėjom… Ir taip kokią valandą iki 20 valandos maždaug. Tuomet nutarėm jau po truputį skirstytis. Taigis pro Gedimino prospektą, Lukiškių aikštę, Narbuto gatvę ir Laisves prospektą grįžau namo. Foto: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13
Vienratis
2007-04-25
15:20 – 16:45
Nuvažiuota 11,8 km
Važiavimo trukmė 1 val 15 min
Vidutinis greitis 9,7 km/h
Maksimalus greitis 20,2 km/h
Įprastinis maršrutas:
Namai -> Ateities -> Kalvarijų -> Ozo -> Stanevičiaus -> Ateities -> Namai.
Šį kartą buvo labai liūdna važinėt. Labai prasta nuotaika. Kai važiavau pro tiltą, tai net buvo mintis tiesiog imt ir nušokt. Atsibodo važinėt vienam, atsibodo tas pats maršrutas… Nėra su kuo važinėt. Bliamba… Šiaip ar taip, reikės gal į miestą pašokt kurią nors dieną… Bet vis vien vienas važinėčiau. Noriu draugijos.
Vienratis
2007-04-24
13:00 – 16:30
Nuvažiuota 21,5 km
Važiavimo trukmė 2 val 30 min
Vidutinis greitis 9 km/h
Maksimalus greitis 21,4 km/h
Pasisukiojau šalia namų, nes laukiau draugo (jis su dviračiu) – jau gavosi 1 km. Na tuomet kaip visada važiavau Ateities gatve, pasukau į Kalvarijų gatvę ir važiavau iki Kareivių gatves. Taip paprastai, be didesnių keistumų važiavau, kol sankryžoje manęs nepastebėjo du forsai Seat Ibizoje (niaukti langai, rusiškas bumčikas). Pradėjo pypsent. Atsisukau ir išmetęs tokią ale “protingą” mimiką (lūpos suspaustos, antakiai suraukti… nu vienu žodžiu) pakračiau galvą į ritmą… Na, pasityčiojant iš jų. O jie mane nykštį iškelė. Nu tokie tūpi man jie… Tuomet pasukau Kareivių gatve ir važiavau link Antakalnio. Ten taisė kelią. Tai buvo geras, kai tempiausi pro šalį vienratį, o visi darbininkai tiesiog nustojo dirbti, sustingo ir išpūstomis akimis į mane žiūrėjo. Už Valakupių tilto pasukau dešinėn ir važiavau siauru miško takučiu. Ten toks kaip parkas viduj buvo, tai porą foto padariau. Važiavau toliau daugmaž palei Nerį. Išlindau į Vileišio gatvę ir ilgai ilgai ja važiavau. Tada išlindau į Sereikiškių parką. Pasisukiojau pasisukiojau ir nulėkiau pro Katedros aikštę link autobuso stotelės. Įsėdau į 53 ir važiavau juo iki Fabų skateparko. Autobuse buvo linksmai nusiteikę du girtuokliai. Gal kokios penkis kartus paklausė “ar tu tikrai juo važiuoji be jokios atramos”. Aš, tvardydamas nervus, atsakinėjau “taip”. Tačiau kai paklausė, ar jiems pavyktų, trūko nervai ir piktu tonu pasakiau “jums girtiems ir ant dviračio užlipt nepavyktų”. Jie po to nieko nesakė, o žmonės autobuse pralinksmėjo. Cha. Išlipau. Nuo ten nuvažiavau iki Ateities gatves, pasukau važiuot ja, tuomet į Fabų gatvę, pro IKI iki Senukų ir namo. Vat taip vat.
Gaivu.
Pasidaro gaivu ir gera nuo vėsaus dušo karštą dieną. Po lietaus visai gamtai pasidaro gaivu. Atsipalaidavus ir kompiuteryje paleidus gražią dainą, pasidaro gaivu sielai ir smegenims. Kai tuščia, švaru ir daug vietos, irgi pasidaro gaivu. Geriant tyrą, vėsų vandenį, gaivumą jauti tekant visu tavo kūnu. Vasarą valgant braškes, apelsinus ir obuolius, burnoje gaivu. Verkiant pasidaro gaivu akims ir jausmams.
Tereikia dušo, lietaus, muzikos, erdvės, vandens, vaisių ir ašarų, kad gimtum iš naujo – pasijustum gaiviai.
Fatboy Slim – Praise You
Fatboy Slim – Sunset (Bird Of Prey)
Gigi D’Agostino – La Passion
Gnarls Barkley – Smiley Faces
Mika – Big Girl (You Are Beautiful)
Mika – Grace Kelly
Mika – Love Today
Mika – Relax, Take It Easy
Moby – Porcelain
Pieno Lazeriai – Poodle
Klausant šių dainų, siela uždainuoja, viskas aplinkuj nublanksta, o aplinkiniai žmonės išnyksta ir tuomet neberūpi niekas… Tik pasidaro gaivu.
Gaivu.
Jis sedėjo spintoje. Tankūs tamsiai rudi plaukai, žalios akys, spuogai ant veido ir normas viršijantis svoris. Taip, Jūs jį pažįstate, bet tik iš išorės. Berniukas bijo atsiverti kitiems, likti nesuprastas. Juk niekas jo taip gerai nesupras kaip jis pats – turbūt todėl jis viską laiko savyje.
Šis rudaplaukis jaučia, kad jis keičiasi. Jis jaučia, kad labiau atsiriboja nuo aplinkos ir aplinkinių, kad mažiau rūpi kitų nuomonė. O neseniai jis pradėjo savimi pasitikėti – juk tai naujas jausmas jo gyvenime. Kaip tai gali pakeisti elgesį su aplinkiniais? Ar jis taps grubesnis, piktesnis? Bet jis to nenori. Berniukas nori likti geras, ramus ir linksmas.
Jis sedėjo spintoje ir galvojo. Apie save, apie kitus ir apie aplinką. Kas bus ateity? Kaip klostysis gyvenimas? Nežinia žlugdo. Baisu net pagalvoti, kad visi norai gali neišsipildyti. Juk jis iki gyvenimo galo gali likti be žmonos, be darbo ir be visko. Visos svajonės gali išgaruoti akimirksniu – viena maža klaida ir viskas baigta.
Kodėl berniukas gyvena ateitimi? Reikia džiaugtis šia diena, šia valanda, šia minute. Bet juk tai be galo sunku. Kaip atsiriboti nuo svajonių? Juk norisi, kad visada viskas būtų dar geriau nei yra. Tačiau reikia džiaugtis tuo, ką turi. Jis džiaugiasi, bet svajonės vis vien užplūsta jo galvą.
Jis sedėjo spintoje, galvojo ir verkė. Ašaros labai gerai pašalina skausmą ir nerimą iš kūno. Mažuose vandens lašeliuose tūno blogi prisiminimai, jausmai, o kartais žiovulys. Bet berniukas niekada neverkia iš laimės. Jam trūksta šilumos ir meilės. Visa tai slypi kito žmogaus kūne. Tereikia apsikabinti ir dalelė šilumos ir meilės persiduos kitam žmogui. Bet kodėl žmonės taip nenoriai tuo dalinasi? Nejaugi tik man to taip trūksta?
Kas nori pasidalinti šiluma ir meile?
