Žalio Tarakono blogas

Dviratis
2007-07-27
15:00 – 21:00
Nuvažiuota 42 km
Važiavimo trukmė 2 val 50 min
Vidutinis greitis 14,9 km/h
Maksimalus greitis ~55 km/h

Kagi… Draugui reikėjo nusipirkti pedalus. Susitikom prie manęs ir nuvarėm į netoli esančią Umarų parduotuvę. Gražūs pedalai. Klipsai (turint specialius batus, jie prisitvirtina prie kojos). Prie parduotuvės dar stovėjo labai gražus Infiniti G35 – daug gražesnis nei NFS žaidime ar nuotraukose. Tuomet varėm pas jį namo į Pilaitę – jis pasidėt klipsus norėjo. Varėm varėm ir pamatėm, kad netoli Pilaitės keli pažįstami streeteriai statosi dirtą (kalniukas toks, per kurį šokinėjama su dviračiu). Jau buvo pastatytas, beje. Pasisveikinom, šiek tiek pabuvom, pažiūrėjom kaip ten jie šokinėja ir varėm link draugo namų. Palaukiau aš jo, kol nubėgs ir varėm į Justiniškes pas Žliobą. Buvo ten toks kalniukas… Per tiltą, kur autobusai važiuoja – senasis kelias. Tai buvo pirmas kartas, kai į kalną tokiu dideliu greičiu myniau (pamiršau, koks skaičiukas speedometre buvo). Pakeliui dar prie dirto užšokom, nes dar vienas streeteris pasirodė. O vienas iš prieš tai šokinėjusių koja spėjo susižalot. Nelabai stipriai, bet vis vien nieko gero… Nuvarėm jau ten į Justus… Išėjo draugas ir varėm prie Rimi Žirmūnuose – man reikėjo kraunamus AA elementus paimt iš Kodak salono. Labai linksmai iki ten nusigavom – vis palenktyniaudami. Kadangi buvau su šalmu, tai buvau ir drąsesnis. Prie Akropolio šoviau tarp automobilių trečia juosta (pirmos dvi buvo sukantiems į Akropolį) ir myniau kiek galiu. Oi, kaip smagu buvo. Greičio net nebepamenu. Kažkaip nežiūrėjau. Bet virš 50 tikrai. Su Žliobu sustojom palaukt Mindaugo (jis kažkaip užtruko, nors dažniausiai aš jo neaplenkiu). Tik žiūriu – atlėkia. Ok… Šokau greit ant dviračio ir pirmyn jo gaudyt. Pagavau, kai jis jau stabdė. Tada užkilom į kalniuką, o kildami automobilius lenkėm, nes jie kamštyje stovėjo. Tada tokia siaura gatvele reikėjo važiuot. Užlindau aš naglai prieš automobilį ir vėl kiek galėdamas pradėjau mint. Nepavijo manęs automobilis, o priešais mane dar keli atsirado, kurie laukė žalio šviesoforo signalo. Tai dar pro juos prašvilpiau. Po to jau nuvariau į Rimi… Dar gert nusipirkom parduotuvėj. Ir varėm jau Katedros aikštės link – juk Kritinė Masė. Važiavom palei upę. Pabandėm vadinamąjį “sėdėjimą ant rato”. Kai vienas veda, o kiti iš paskos prie pat važiuoja. Taip susidaro vakuuminis maišas (šiuo atveju maišelis). Visai kaip F1. Ir tikrai padeda. Daug mažesnis pasipriešinimas ir tada lengviau lenkti. Tik pirmam važiuot sunkiau – važiavom taip pasikeisdami. Nuvarėm jau prie Katedros aikštės ir buvo 17:15. Ten buvo tie patys streeteriai. Po poros minučių dar atvažiavo Mantas. Tai iš viso 4 buvom. Taigi, likus 5-10 minučių, dviratininkų buvo dar visai mažai. Nutarėm, kad taip ir nesusirinks. Bet po to visi stebuklingai atsirado. Kaip iš po žemių. Pasirodė muzikinis dviratis. Susitarėm, kad visi už jo ir važiuosim. Pirmasis gabalas skambėjo “Metallica – Enter Sandman”. Važiavom ramiai, be jokių trukdžių… Po to, kažkurioj vietoj pasirodė policija… Su Fiat (nebūčiau aš, jei nepažiūrėčiau koks ten automobilis). Šūkavo, kad važiuotume kuo dešiniau (pagal KET reikia palikti vieną juostą automobiliams)… Niekas neklausė (aš klausiau). Mentai nervavosi… Po kurio laiko jau jų buvo 5-6… Visi vis šūkavo, kad dešiniau dešiniau. Vyresni ir šiaip protingesni klausė, o kiti specialiai juos erzino važiuodami prie pat jų priešprieša… Debilų šou. Konstitucijos prospektas… Tada staiga pradėjo mentai kažką daryt. Vienas iššoko ir pradėjo gaudyt tuos erzintojus, kitas sėdėjo viduj ir su mašina lakstė. Prieš pat mane kaip užlindo – vos spėjau ant stabdžių paspaust. Susistabdė muzikinį dviratį, pradėjo jam kažką aiškint… O aš jau buvau kiek toliau. Ten stovėjom ir laukėm kitų. Paleido… Tada apvažiavom kelis ratus žiedu (o mentai vis dar rėkavo, o durniai paaugliai jų neklausė)… Ir tada sekė greitasis ruožas tuneliu. Tuo gražiu po seimo viešbučiu. Po jo pakilom ant tilto ir jau varėm Katedros link. Mentai vis dar rėkavo, o debilai neklausė… Jau sukom link Gedimino prospektu, o ten 3-4 automobilių užtvara. Kažkas rėkia “bėgit, semia”… Visi kaip išprotėję pradėjo bėgt nuo mentų, o jie visus gaudyt. Pabėgau aš su draugais – nesugavo. Aš likau su Mantu, o Žlioba su Mindaugu kažkur dingo. Paskambinau – jie prie Baltojo tilto. Nuvarėm mes ten ir dar buvusį klasioką sutikom. Pailsėjom prie skate parko ir varėm jau namo… Nesunkiai užkilom į Žvėryno kalną (svarbiausia minti pastoviai, ramiai… Negalima paminti staigiai ir po to ilsėtis neminant, nes taip greičiau pavargstama). Sutikom klasiokę Mariją (kur foto albume). Pakalbėjom pakalbėjom… Ir varėm tada jau… Mindaugas į Pilaitė, mes trys dešinėn link mano namų. Prie Spaudos rūmų Žlioba kairėn ir likom mudu su Mantu. Važiavom važiavom ir po to jis kairėn nusuko. Likau aš vienas kokius 500 metrų važiuot. Sėkmingai juos ir nuvažiavau… Nebloga diena buvo… Gal kiek nepatiko KM… Bet po to mačiau foto, kad žmonės dar rinkosi į Katedros aikštę. Et. Bet mentai gerai elgėsi – KET reikia laikytis. Viskas (ilgas pasakojimas gavosi, kurio tikrai niekas viso neperskaitys. O jei kuris nors perskaitė, duokit žinot).

Buvau mokykloj. Sėdėjau savo suole… Tyliai, ramiai – klausiau, ką mokytoja kalba (lietuvių pamoka). Suolo draugas kažką sušnibždėjo man. Norėjau jau atsakyt ir tada mokytoja sako “Edgarai, eik iš klasės”. Aš labai piktai atsikirtau kažką ir vis prieštaravau, kad triukšmavau. Ji mane vis vien varė. Aš rėkiau, bambėjau kažką ir tuo pačiu į kuprinę dėjausi knygas. Išėjau be kuprinės. Aišku, patraukiau į valgyklą – bus kur pasėdėt. Norėjau nusipirkti Fantos. Nors buvo pamokos vidurys, žmonių buvo nemažai. Sulaukiau savo eilės ir sakau “Fantos”. Čiūvas kažkoks durniavo ten ir, prisisėmęs į burną Fantos, iš burnos jos pripylė į vienkartinį puodelį. Sakau “man taip netinka”. Jis kaip koks barmenas pasisukiojo ir vis vien iš burnos įpylė. Tada jau rėkt pradėjau, kol jis nepakluso ir gavau savo Fantos. Tuomet pasirodė mano suolo draugas, kuris atėmė iš manęs Fantą ir išmaukė… Mhm… Puiku… Sako “einam į klasę”. Aš pasiūliau eiti kitu keliu. Ilgesniu. Ėjom kažkokiu ratu ir atsidūrėm antrame aukšte. Draugas murmtelėjo “tie pirmokėliai man niekada nepatiko”. Einam koridoriumi… Sakau “mums gi į trečią aukštą reikia”. Tada pakėliau galvą ir ten buvo skaičiai nuo 1 iki 7. Spustelėjau “3″ ir atsidūrėm kur reikia. Pastuksenau į klasės duris, pravėriau… O ten buvo daug daug mokytojų, kurie sėdėjo suoluose, o mūsų lietuvių mokytoja kažką joms aiškino. Staigiai uždariau duris ir apsisukęs spėjau pamatyt kaip draugas pabėgo kažkur laiptais aukštyn. Aš iš paskos, bet prie pat laiptų stabtelėjau. Į mane išplėstomis akimis visi žiūrėjo. Persisvėrę per turėklus. Aš išsigandau ir sprukau į kitą pusę. Staiga man prie liemens atsirado stora virvė. Sustojau, apžiūrėjau ir pradėjau eit palei virvę. Taip kažkaip radau jos kitą galą. Stebuklingai supratau, kad reikia eit į klasę… Net nestuksenęs įėjau ir sėdau į savo vietą. Aplink dar buvo kokie 5-6 klasiokai su tom virvėmis… Man paplojo ir pagyrė “puikiai atlikai galvosūkį, sveikinam”. Atsisėdau toks dar ne visai atsigavęs ir… Prabudau.

Vienratis
2007-07-26
17:00 – 20:00
Nuvažiuota ~15 km
Važiavimo trukmė ~1 val 30 min
Vidutinis greitis ~10 km/h
Maksimalus greitis ~18 km/h

Meetas (kuris, beje, vyksta ne tik Vingio parke). Taigi šiek tiek vėlavau, todėl iki Vingio parko variau su troleibusu. Važiuojant dar klasioką pamačiau su dviračiu važiuojantį. Važiuojant troleibusu, vyriškis, kuris sedėjo už manęs, paklausė “o su juo nuo kalno galima važiuoti?”. Pasakiau, kad taip. Ir dar teko aiškint vienračio veikimo principą. Išlipau reikiamoj stotelėj ir lėkiau link  Vingio parko… Važiuojant nugirdau kaip vienas čiūvas pasakė “klounas pravažiavo”, o tada jo šuniukas pradėjo mane gaudyt. Nedidelis, su antsnukiu. Nu, galvoju, tegul bėga… Tai jis svolačius aplenkė mane ir šoko po ratais… Tai teko staigiai stabdyt. Visgi suvažinėt nenorėjau. Po to atsiliko ir vėl užlindo… Savižudis. Po to jau nubėgo. Vingio parke jau visi (3 net, VAU) buvo susirinkę. Pašnekėjom kažkiek, pakalbėjom. Ir apie 18 valandą horizonte pastebėjom vienratininką… Nematytą visiškai… Privažiavo… Jis buvo toks gan aukštas, liesas, plikas, ilgomis kojomis… Kelnės buvo kostiuminės ir labai ilgos atrodė, o į jas suleisti balti marškiniai… Na… Ir dar kedai. Va. “Tomas”. Vėlavo, nes iš darbo varė. Taigi… Visai jau neprastai važinėja. Po to varėm namo apie 19:15… Aš su draugu varėm vienračiais. O kiti likę net nežinau kuo. Cha. Važiavom 19 troleibuso maršrutu… Jis prie Spaudos rūmų nusuko Justiniškių link, o aš tęsiau 19 troleibuso maršrutą. Namuose buvau lygiai 19:59, nes vos vos spėjau pradėt įrašinėt mamai kažkokį serialą… Nes ji išvykus. Vat. Tiksliai nežinau, kiek nuvažiavau ir kokiu greičiu… Nes nusėdo speedometro elementas… Keista, nes kol kas nuvažiavau tik 269 km… Nieko… Ryt-Šiandien pasikeisiu.

Vienratis
2007-07-13
16:00 – 20:00
Nuvažiuota 6,7 km
Važiavimo trukmė 39 min
Vidutinis greitis 10,2 km/h
Maksimalus greitis 15,7 km/h

Kaip dažniausiai, variau prie Žliobos namų. Dar BC paėmiau. Tai kažkiek mokemės važiuot, bet nedaug… Vat… Bet BC jau nėr.

____________________

Dviratis
2007-07-20
15:30 – 17:00
Nuvažiuota 18,5 km
Važiavimo trukmė 1 val 1 min
Vidutinis greitis 18,1 km/h
Maksimalus greitis ~45 km/h

Reikėjo paimt/išvežiot dokumentus. Pirma stotelė Fabijoniškės, spaudos kioskas (netoli Lavazzos namų, beje). Ok… Tada lėkiau į Kalvarijų 1. Ten kavinė yra. Gaidžiai privertė mane laukti 15 min. Negalėjo iškart dokumentų paruošt, ot. Ir tai dar ne visus davė. Ech… Tada lėkiau į Orbiką prie Hi-Fi pasaulio. Atidaviau dokumentus ir tada paskutinė stotelė buvo Maumedžių gatvė. Atidaviau dokumentus ir variau namo. Viskas labai sklandžiai praėjo… Tik va… Vienoj vietoj manęs vos nepartrenkė blondinė su auksinės spalvos Audi A3 (senesne). Durnė. Kai variau, mačiau, kad ji nežada sustot. Bet ir aš nenorėjau nusileist, nes MAN BUVO PIRMENYBĖ. O ji, matyt, dviratininkų netoleruoja. Bet sustabdė prie pat manęs. Ir dar rėkavo kažką, bet aš mačiau tik judančias lūpas. Pasiukiojau pirštą prie smilkinio ir nuvariau. Irgi… Aiškins man dar čia. Dar, beje, galėčiau pamurmėt, kad Vilniuje nėra kuo kvėpuot… Siaubas kažkoks. Va. Viskas.

Va. Šią naktį vėl sapnavau.

1. Buvau Akropoly ir buvo mano gimtadienis. Bet vaikščiojau vienas. Net nežinau, ko. Gavau sms, kad mane nori draugai pasveikinti, bet jie manęs Akropoly neranda. Tai gavosi savotiškas žaidimas, kai jie manęs ieškojo. Galiausiai aš pastebėjau Mariją (ta, kuri sėdi šalia manęs nuotraukoj mano albume). Ji mane irgi pamatė. Stipriai stipriai stipriai apsikabinom. Nerealiai. Tuo sapnas ir baigėsi.

2. Kažkokie vyrai kaime prisipirko daug daug daug duonos kepalų ir po to važiavo po visą kaimą ir tą duoną mėtydavo. Jie visi važiavo visokiais senais pickupais, kaip kad amerikietiškuose filmuose. Pravažiavo… Bet viską mačiau kaip per televizorių. Tokio “aš” nebuvo. Atrodė, kad viską kas nors filmuoja. Tada “ekrane” pasirodė toks laimingas senis be dantų, kuris tą duoną grūdosi burnon. Ten toliau ant žolės gulėjo kažkoks vyriškis… Be duonus tik. Po to visas “filmas” buvo apie jį. Aplink jį skraidė daug mažų musyčių. Jis jas nuvijo, atsistojo ir nuėjo praustis… Stebuklingai atsirado vonioj ir stovėjo prieš veidrodį. Ant kaktos buvo nedideli iškilimai. Jis nutarė nueiti į ligoninę. Nuėjo ir pradėjo kalbėt su kažkokia gydytoja (jauna dar buvo) apie tuos iškilimus. Ji pradėjo žiūrėt ir tada staiga jos akys išsprogo tiesiog. “Kamera” parodė kaktos vaizdą. Tie iškilimai judėjo. Gydytoja sako “aplink jus pilną skruzdelių”. Taip ir buvo. Jų buvo visur. Lindo iš visų to vyro vietų. “Bėgam pas daktarą Hausą” pasakė jaunoji gydytoja. Che. Bėgo pro visą ligoninę, o skruzdelių buvo milijonai. Visi rėkavo iš baimės. O tada kažkaip pavirtau tuo vyru ir viską mačiau jo akimis. Kaip bėgau… Tuomet pajutau stiprų skausmą nugaroj. Jautėsi tiesiog pro sapną. Man iš nugaros lindo musė. Nebe ta mažytė, bet normali. Su pirštais bandžiau padėt jai išlįst, kad man mažiau skaudėtų. Padėjau, bet skausmas buvo neapsakomas. Tada prabudau. Ir dar nugarą toje vietoj skaudėjo…

Buvom pas mane kaime. Aš, Mantas, Mindaugas, Žlioba… Važinėjom dviračiais. Mantas su geltonu Cervelo dviračiu ir karboniniais Bora ratais. Tik tiek, kad “Cervelo” užrašas buvo visiškai kitokio stiliaus nei kad realybėj. Aš šiaip ant kažkokio plentinuko. Seno, bet labai patogaus. Žliobos ir Mindaugo dviračių neatsimenu. Taigi palengva važiavom… Realybėj, buvo kaimo pabaiga, bet sapne kai pasukom į dešinę, buvo miškas su daugybe kioskų. Mantas sustojo su savo žvėriu… Aš dar pasakiau “gražuolis”… Pradėjau visaip fotkint. Svarbiausia, kad dviratis laikėsi be jokios atramos. Tiesiog pastatė ir jis stovėjo. Visi grožėjomes… O tada prabudau.