Paskutinę savaitę aš kitoks. Aš to nebūčiau pastebėjęs, jei man taip nebūtų pasakiusi draugė R.. Nekalbus… Hm. Ir šiaip… Va šiandien dieną ištryniau vakar vakare rašytą įrašą, nors mano principai to neleidžia (esu pasižadėjęs, kad jei jau parašau, tai įrašas privalo likti, nes taip atsispindi tos minutės nuomonė). Tiesa, jau antras kartas, kai aš ištrinu įrašą. Pirmąjį kartą galiu pateisinti, nes pasikeitė nuomonė į visiškai priešingą, nei buvo išsakyta ir visas įrašas atrodė didelė nesąmonė… Ištrintame įraše rašiau apie tai, kaip vakar, eidamas namo, vaikščiojau zigzagais ant šviežiai prisnigusiosniego palikdamas pėėėdas. Dar murmėjau, kad esu nuobodus ir paniuręs, bet norėčiau būti ramus… Išpirkau kaltę? Taisyklė: parašytas įrašas negali būti ištrintas, jei tai asmeninis blogas/dienoraštis. 3#=8#.
Buvau mokykloje. Leidausi į rūbinę pasiimti striukės. Stalius man pasakė, kad iš mokyklos greičiau išeisiu pro duris esančias rūbinėj. Nubėgau pats pasiimti striukės (nelaukiau rūbininkės) ir išbėgau pro tas duris (kurių išties nėra). Išėjęs pamačiau visai kitokią aplinką – buvau ne Justiniškėse, o Viršuliškėse prie stadiono (netoli Spaudos rūmų). Nuėjau į stotelę (Viršuliškėse prie Spaudos rūmų, važiuojant iš miesto pusės į Pašilaičius, kur jau užsuka tik 7, 8 ir 18, o stotelėj kioskai yra) kartu su Vytautu K.. Atvažiavo mano troleibusas. Įlipau, o ten sutikau Moniką. Pradėjom kalbėtis ir kažkaip užėjo kalba apie charakterius, elgesį. Iš viso pokalbio prisimenu tik vieną jos frazę skirtą man – ‘tu rodai, pateiki save kaip padugnę’. Aš linktelėjau galvą, kažką dar pasakiau ir dar šiek tiek pašnekėjom. Tuomet kažkaip paaiškėjo, kad jai reikia grįžti netoli tos stotelės pasiimti automobilio. Pamiršo, ta prasme. Tuomet išlipom ir sėdom į mano automobilį (velniai žino iš kur jis ten atsirado). Važiavom iki tos pačios sankryžos, kur ir ta stotelė (dešinėn pasukus važiuojama pro Spaudos rūmus link Karoliniškių, viadukas toj pusėj yra, o pasukus kairėn nuvažiuotume į Madą). Toj sankryžoj ji išlipo. Mačiau kai ji ėjo link savo automobilio ir prasilenkė su Pauliumi B, jie pasisveikino. Jis bėgo link manęs, įlipo į automobilį. Kažkodėl įsėdo į galą ir aš atsisukau į jį su tikslu paklausti kame replės. Šalia jo staiga atsirado Ernestas. Sedėjo jie jau abu. Ernestas neištarė nė žodžio, o Paulius B. aiškino, kad jam kažkur reikia nuvažiuot, labai skuba. Tuomet šnekėjo šnekėjo, aš nespėjau nieko pasakyt ir jis nutarė, kad pats nueis. Aš spėjau jį sulaikyti ir jie liko sėdėt. Pradėjau važiuot. Kažkodėl labai užgazavau ir į ne kiek neatleisdamas greičio pedalo pasukau kairėn link Mados. Posūkį labai smaigiai išėmiau, bet kai atsisukau į galą pasižiūrėt kaip laikosi Paulius B. su Ernestu, pamačiau tik praviras duris. Iškrito. Sustojau ir atbėgau prie to posūkio pažiūrėt. Mėtesi batai, drabužiai, kūnų dalys, visur buvo daug kraujo. Susirinkau viską daugmaž ir sumečiau į bagažinę. Nuvažiavau lyg niekur nieko.
Šiandien eidamas iš mokyklos išgirdau kažkokį burzgimą sklindantį iš dangaus. Pakėliau galvą, o ten 3 lėktuvai… Man jie buvo panašūs į naikintuvus iš Pearl Harbor filmo (aišku, tai ne tik filmas) – tokie senesni, su propeleriu. Nuskrido pietvakarių kryptimi. Grįžęs namo vėliau vėl išgirdau tą patį urzgimą. Vėl trys tokie patys lėktuvai (gal ir tie patys), bet skrido pietryčių kryptimi (žiūrint iš mano namų – Akropolio pusėn). Neužilgo dar trys ten pat (laiko tarpas buvo nedidelis, todėl tai tikrai nebuvo tie patys). Ir dar… Viso mačiau 12 (bet jie galėjo kartotis keli. Na tai tarkim kokie 6). Pirma mintis buvo ‘valio, Akropolį naikins’, o po to jau sekė visokios mintys apie tai, kad gal kokia šventė ar apmokymai.
Pabaigai (nors ir pradžia buvo trumpa, o ‘dėstymo’ išvis nėra) pakopinsiu 2 juokingiausias google paieškas, kuriomis atrandamas mano blogas:
‘ar po 12 klases galima eiti mokytis i kosmetologu mokykla’
‘nuogos mociutes’
1#=5#.
Ar skaito mintis visi ir tik aš nemoku?
Ar gyvenimą visi realų mato ir tik aš nematau?
Ar tikrai nuostabūs visi Jūs ir tik aš toks pašlemėkas?
Ar visus supranta visi ir tik aš nesuprantu nieko?
Penktadienį važiavau Ikarus 260 autobusu. Jau buvau pamiršęs, koks jis malonus. Jungiant pirmą pavarą maloniai dreba ir labai patogios sėdynės. Gale daug vietos – nėra sėdynių. Ir dar tos armonikinės durys… Ech… Anksčiau jų būdavo daug. Dar labai mėgstu senus apvalius troleibusus – Škoda 9Tr. Deja, tokiu važiavau labai seniai, bet mačiau važiuojantį. Vadinasi, dar yra gyvų. Šiaip autobusais ir troleibusais man labiau patinka važinėt vienam. Na, neskaitant trumpų distancijų. Tuomet nesvarbu. Taip pat nesvarbu, jei važiuoju su bendraklasiais, nes su jais man patinka važiuot. Bet labai nepatinka važiuot su vos pažįstamais žmonėmis, prie kurių vis vien atsisėdų, nes pažįstami pakankamai, kad galėčiau prisėst. Ir dažniausiai tai tik sėdžiu, nekalbu beveik. Daug fainiau būtų pasiklausyti muzikos, bet būtų negražu taip elgtis sėdint šalia pažįstamo. Būtent todėl man nepatinka važinėt troleibusu iš FSM. Į FSM geriau. Penktadienį kalbėjau su ‘direktoriaus pavaduotoju ūkiui ir administracijos klausimais’ dėl sporto salės paskolinimo vienratininkams. Nedavė. Ot… Bus ieškoma kita salė. Gal žinot kokią? 1#=4#.
Perkopiau 1000 dainų ribą. Būtent tiek dainų perklausiau nuo rugsėjo 1 dienos kompiuteryje. Nemažai dainų klausiau ir MP3 grotuve ar per MTV/Youtube. 999, 1000 ir 1001 daina tapo ‘Lara Herscovitch – Blah Blah Blah‘ (paspaudę ant nuorodos, galite atsisiųsti). Lyrics.
