Žalio Tarakono blogas

Su sąlyga, kad baigiau vairavimo mokyklą (ir išlaikiau teoriją Regitroje), šiandien pirmą kartą išvažiavau į Vilniaus gatves su Honda (mama šalia). Abaldiet, tikrai. Pajudėjau be užgesimo… Pavažiavau nuo namų iki Maximos ir pasukau Laisvės pr. link. Sankryžoje normaliai, gražiai įsukau ir važiavau tiesiai, tvarkingai ir be jokių problemų. Tačiau prie širdies chirurgijos klinikos prasidėjo visi smagumai… Užgęsau 3 kartus – tikrai jaučiasi didesnis jautrumas su benzininiu automobiliu, nei su dyzeliniu. Bet galiausiai pajudėjau ir problemos trumpam baigėsi. Kai važiavau pro savo senus namus, sekančioje sankryžoje (kur kelias į Pilaitę, kur 7 troleibusas važiuoja) per daug gazo paspaudžiau važiuojant posūkyje – automobilis gerai ant kelio laikėsi, bet mama buvo išsigandus. Už troleibusų parko, kai reikėjo sukt į Tuvlitą, pražiopsojau posūkį, sukėliau kamštuką, susinervinau, bet visgi po to kelią atlaisvinau. Dėl tech. apžiūros… Nedega gabaritinės, priekyje viršutiniai šarnyrai jau prasti, o iš duslintuvo nieko neliko. Pats nusileidau į duobę, parodė kas jam yra. Pakraupau – ten nebėra ko virinti, reikia keisti… Skylutė tai nedidelė – 1 cm skersmens, bet vos paliečiau ten, pradėjo trupėti dar… Vienu žodžiu, nieko gero. Nesuprantu, kaip tvarkė tą Hondą, jei nesutvarkė. Bet automobiliu važiuoti galima – davė lapą, kuris galioja mėnesį. Po to mamai reikėjo į Madą… Stoviu T formos sankryžoj prie Spaudos rūmų, užsidegus žaliai pradėjau judėt – normaliai, be problemų, bet Audistui su baltu Audi 100 universalu vis vien kažkas nepatiko ir jis pypsendamas ir staigiais judesiais mane aplenkė. Susinervinau dar labiau – ir taip jau nervavaus dėl gesimo… Po to Mados aikštelėj, kur yra pėsčiųjų perėja, bomžas svirduliuodamas neapsisprendė kur eit, todėl turėjau laukti… Susinervinau dar dar labiau – pastebėjau, kad už vairo esu nervuotas, jei kas blaško, maišosi ar kitaip išsišoksta. Todėl, visai to nenorėdamas, prasukau ratus – sucypė padangos, visi pažiūrėjo, bet man palengvėjo. Net nudžiugau, kad pavyko. Aikštelėje daviau mamai – piktas buvau, bijojau pats statyt… Buvau nutaręs, kad nebevairuosiu šiandien, bet laukdamas automobilyje nurimau. Pasiūliau nuvaryti paragauti Hesburger mėsainių – pakeliui dar užsukom į vieną namą dokumentų. Bevažiuojant man užkišo taksistas su Volvo, tai staigiai sureagavau ir spustelėjau stabdžius – reakciją turiu gerą. Jeruzalėje buvo linksmiausia dalis… Po to, kai paėmiau dokumentus, sankryžoj turėjau pasukti į kairę. Tačiau nepastebėjau, kad pirma juosta užstatyta – išvis maniau, kad ten vienpusis. Todėl vos vos nesusidūriau su Audi A3 – pritrūko kelių centimetrų. Situacija tokia, kad ten dvipusis kelias labai siauras ir automobilių kelkrašty negalima statyt. Kadangi turėjau pavažiuot atgal, tai tuo pačiu apsisukau. Vėliau važiavau Molėtų plentu. Ten naujas, gražus kelias. Hesburger aikštelėje pastačiau automobilį (labai lengvai, be problemų) ir nuėjom ragauti. Kai valgiau, drebėjo rankos labai… O šiaip visai skanu. Važiavimas atgal buvo ganėtinai normalus. Vienoj vietoj sustojau sankryžoje, pažiūrėjau veidrodėlyje į mikruškę, kuri buvo be šviesų. Pamurmėjau dėl to, bet pasirodė, kad ir pats buvau pamiršęs įjungti. Ir šiaip kelyje labai piktas esu – važiuoju pagal taisykles, pagal ženklus, bet labai jau rėkauju ant tų, kurie taip nedaro, užkišinėją ir panašiai. Išsilieju tai neblogai, nelaikau visko savyje – pasidaro lengviau parėkavus.
Mano išvados:

• pripratus prie benzino, problemų su gesimu nėra
• daug niurzgu, rėkauju ir pykstu, bet laikausi taisyklių – aplinkiniams gerai, keleiviams blogai
• myliu Hondą
• mėgstu vairuoti
• pirmoji avarija bus su Audi

Mamos išvados:

• vairuoju normaliai, įgausiu patirties ir vairuosiu gerai
• baisu

Pirmadienį važiuosiu į Trakus – mama pasirašė. Vadinasi, kad tikrai normaliai važiavau. 1#=47#.

Retai įsiklausau į žodžius, kai klausausi muzikos. Šį kartą įsiklausiau ir man visai nepatiko tai, ką išgirdau:
But I know what I am and I’m glad I’m a man
And so is Lola
Aš buvau ‘abaldiet’ – mane šokiravo. Visoje dainoje pilna užuominų:
dark brown voice; talked like a man; sat me on her knee; girls will be boys and boys will be girls…
Nu a bal diet…

Dviratis
2008-06-18
14:00 – 20:00
Nuvažiuota 33,6 km
Važiavimo trukmė 1 val 51 min
Vidutinis greitis 18,1 km/h
Maksimalus greitis 61,65 km/h

Turėjau kurjeriaut, bet iš pradžių nuvažiavau į vairavimo mokyklą prie kompiuterio, kad tik išlaikyčiau teoriją iš pirmo karto. Rezultatai iš pradžių nuvylė – 83%, 83%, 86%, 100%, 93% ir po to jau virš 90% buvo. Šiek tiek pasėdėjau ir lekiau pro Žvėryną į miestą. Ten visai greit susisukau, bet ir nepavargau – norėjau nepavargti prieš kalną. Taigi pradėjau minti į Mėnulio kalną – greitį išlaikiau 15 km/h, todėl pavyko greitai pasiekti viršų – anksčiau vis 11-13 km/h būdavo. Norėjau dar grįžti į vairavimo mokyklą, bet visi kompiuteriai buvo užimti – teko grįžti namo. Pabuvau gal valandėlę namuose ir išlėkiau į Katedros aikštę – ten vienračių meet’as, bet aš tik sėdynę paimti norėjau. 18:10 palikau garažą ir nutariau, kad reikia pasistengti nulėkti iki Katedros kuo greičiau. Taigi, lekiu aš Ukmergės plentu, o priešais mane sunkvežimis su puspriekabe – iškart užlindau už jos dėl oro maišo ir ganėtinai greitai pradėjau greitėti. Kai pasiekiau 60 km/h, pasukau į dešinę atgal į autobusų juostą ir jau pradėjau važiuoti lygiagrečiai su sunkvežimiu, truputį jį lenkdamas. Ir taip visai netikėtai pro pat mano kairį šoną pralėkė britva – 70 ar 80 km/h. Jau kiek baimės buvo, tai jėzau jėzau. Dar, beje, pamiršau paminėti apie Volvo XC90 vairuotoją, kuris vis žvilgčiojo į mane, į kelią (arba speedometrą) ir šypsojosi – važiavau lygiai su juo, jis 3 juosta tik. Iki Katedros aikštės nuo namų nulėkiau per 15 min. Ten truputį pabuvau, pasiemiau sėdynę ir lėkiau atgal – dar sustojau Maximoj Schweppes. Taktika buvo tokia pati – nepavargti iki kalno. Ukmergės plentu pakilau 14-15 km/h greičiu, bet jau buvau labiau pavargęs nei anksčiau. Vėliau teko vėl pasistengti, kad pasiekčiau 18 km/h vidutinį greitį – pasiekiau.

____________________

Vienratis. 29″
2008-06-19
16:30 – 19:00
Nuvažiuota 7,2 km
Važiavimo trukmė 35 min
Vidutinis greitis 12,2 km/h
Maksimalus greitis 20,8 km/h

Paulius pasiūlė nulėkt prie Vytauto. Nulėkiau. Pabuvom. Grįžau namo ir dar laiptinėje radau 20 litų. Valio.

Šį kartą į galvą atėjo prisiminimai iš 9 aukšto. Senuose namuose, kai dar buvau mažas, mane palikdavo pas ‘močiutę Zosę’, kuri gyvena 9 aukšte (aš gyvenau 8). Aš ten sėdėdavau virtuvėj ant stalo ir valgydavau keptas bulves, žiūrėdavau pro langą. Dar mane mėgino mokinti žaisti šachmatais – taip ir neišmokau, bet šaškėmis kaldavau gerai. Kaip ten būdavo jauku, šilta ir gera… O dabar jau nebebėr Zosės – seniai jau… 0#=46#.

Šios Dienos Faktai:

• Vilniuj lyja
• Noriu miego
• Žlioba išlaikė teoriją Regitroje
• Lygiai prieš 41 metus gimė Nicole Kidman
• Baigėsi mano paso galiojimo laikas
• Sužinojau, kad pavardę dar galiu keisti ir į ‘Kašėta’
• Išlaikiau teorinį egzaminą Regitroje padaręs tik 2 klaidas
• Pasaulinė pabėgėlių diena
• Išgėriau litrą 5% alkoholio – nu gi teoriją išlaikiau
• Važiavau su naująja Mazda 6
• Neisiu miegoti iki 22
• Prieš 52 metus žuvo 74 žmonės lėktuvo katastrofoje
• Pripažinau, kad ši savaitė pati geriausia visame trumpame mano gyvenime

ŠDF pabaiga. 0#=46#.

11:30 susitikom geležinkelio stotyje – moteriškė pasakė, kad 12:00 turėsim iš pagrindinės salės eiti kitur, nes bus pristatytas naujas dyzelinis traukinis. O kaip tik 12:00 ir mūsų traukinys nr. 666. Buvom 9 (PB ir VK atvyko vakare) – GG, GL, UA, IG, JP, JA, MG, MT, EP/L. Buvau kupinas džiaugsmo ir entuziazmo – anksčiau niekada nevažiuodavau niekur su klase, o šį kartą nutariau važiuot. Viskas vyko ne pagal planą – išlipome per anksti, todėl teko žygiuoti – visai gerai, kad taip viskas susiklostė. Kai priėjome ‘Pailgio perlą‘, nudžiugau pamatęs gražius siaurus namukus su aukštu stogu. Tačiau paaiškėjo, kad mes jų negausime – teko žygiuoti toliau iki ‘Pailgio perlo 2′ ir ten namukai buvo paprastesni – kai kurie nusivylė, pamurmėjo, tačiau man tie namukai buvo dzin – vis vien ten tik miegosim. Oras buvo nuostabus, ėjom visi maudytis – bet maudėsi tik merginos – mes, vaikinai, nenorėjom. Tačiau, einant atgal, nutariau pamušinėti kamuolį ant laiptų – žinojau, kad gali atsimušti į laiptų kraštą ir nuskrieti į vandenį, bet naiviai tikėjausi, kad taip nenutiks. Nutiko – nespėjau pagauti, nukrito į vandenį ir man teko pabraidyti. Vėliau pasidarėme arbatos – virdulys labai puikus – laukėm beveik valandą, kol šis užburbuliavo. Vėliau MTGG pametėjo mintį su vandens dviračiais. Valanda – 6 litai – išsinuomavomojome 2 – UAIGJP ir GLJAMGEP/L (kaip suplakti visus inicialus kartu). Buvo labai smagu – nežinojau, kad merginos taip puikiai moka driftinti. Sėdėjom prie 6b namuko ir atėjo dar vyrų – PB ir VK. VK išsitraukė truputį š.ekstros. Tai va visą vakarą sėdėjom prie šašlykinės, kuri atstojo laužą (nieko nekepėm) ir gurkšnojau tą puslitrį – kadangi aš negeriu, tai man to pakako, kad lengvai apsisuktų galvelė. Nepraradau proto – atvirkščiai – šnekėjau taip, kaip blaivas nesugebu – daug ir ne durnai. O štai kosulys vėliau surado katiną (mano spėjimu, tai katinas, mylintis katinus), kurį glostė, o šis gulėjo ir murkė – davė man, tai šis pabėgo. Kai kosulys nuėjo į krūmą nusilengvint, šis iš paskos bėgo – labai jį pamėgo. Pasisėdėjimas buvo labai malonus, bet mūsų vis tuštėjo – prie ežero nuėjo. Galiausiai visi ten buvo, sėdėjom ant lieptelio ir kai kurie žiūrėjom į žvaigždes – buvo ir katinas. Tačiau po truputį vėl visi skirstėsi – kas miegot, kas į kambarį. Galiausiai likom lauke VK, MG ir aš – kosulys atsinešė mažų vytintų dešrelių ir davė katinui, kuris po to ir užmigo ant kosulio pilvo. Tryse šnekėjom, aptarėm kelis dalykus, daug daug daug juokėmės. Po to aš pradėjau pasakoti, kaip būtų baisu, jei atsidurtum naktį kažkur miške (tarkim trenkė į galvą kažkas, o sąmonę atgavai tik miške), kur nieko nėra, tik tyla ir įtampa. Silpnesnis žmogus juk plaukus rautis pradėtų – panikuotų ir tikrai išprotėtų. Dar apsidairiau ir nutariau, kad tarp medžių juk visko pamatyt gali – kartais pasirodo, kad kažkas sujuda ar kokia figūra šmėsteli. Ir tuo metu, kai taip kalbėjom, atsiradės bobikių kambario durys ir niekas neišėjo – mes nutilom, bet aš turėjau žibintuvėlį ir GL, jį pamačiusi, išdrįso išeiti laukan. Merginos irgi šnekėjo apie panašius dalykus. Atėjom ir mes trys pas jas į kambarį – įsiliejom į pokalbį. Aš dar papasakojau ir apie Džonį. Bet jų mėgstamiausia tema – iškrypėliai, kurie uosto kelnaites – merginų maudymukai kabojo lauke ant virvės. Smagiai pasisėdėję, grįžom į savus kambarius miegoti. Užmigti buvo sunku – nerealiai skaudėjo kojas, nugarai buvo šaltą ir dar keli uodai zvimbė – išsisukau su keliais įkandimais. Ryte jaučiausi daug geriau – buvo šilta, nieko neskaudėjo. Pagulėjom pagulėjom ir po to išėjom pas kosulį, kuris, kaip tikras sveikuolis, maudėsi. Kai lipom laiptais iki ežero, pamatėm jį sėdintį ir rūkantį – tikras ’sveikuolis’, pagalvojau (jau buvo išlindęs iš vandens). Pasėdėję grįžom prie 6b – kavos ir pusryčių. Kadangi lijo, tai pusryčiavom 5 valandas – VK, MG ir GL išvažiavo anksčiau ~13h, o visi likę buvom prie 6b. Išgėriau 4 puodelius 3in1 kavos – Jacobs nebegersiu, nes neskani, o Merrild yra gėris. Pasisėdėjimas buvo labai malonus – ramu, jauku, visi kalbėjomes, vis ką nors kramsnojome – geriausia išvykos dalis. Bet visi malonumai kada nors baigiasi – atėjo laikas tvarkytis ir ruoštis išvykimui. Kelionę vertinu aukščiausiu balu ir norėčiau tai pakartoti. Nebuvo tokių žmonių, su kuriais jausčiausi blogai, todėl mano pasitikėjimas savimi šias dienas buvo aukščiausias per daug daug laiko. Ačiū už gerą atmosferą.
Pauliau, tu man primink, kad esu skolingas 3 litus, nes aš pats tikrai pamiršiu.
Nuotraukų prašykit iš Jurgos – aš jai visas nusiunčiau.
Greta, ačiū tau.
1#=46#.