Jei tiki, kad ko nors nėra, žinok, kad netikėtai atsiras. Ir galbūt viskas pasikeis, nes pradėsi tikėt naujais dalykais. Visas požiūris, jau spėjęs tapti pesimistiniu, pasikeis. Visada kažkur yra tai, ko nori. Nereikia daryt skubotų išvadų – jos būna dažnai klaidingos. Visada ir bus to, ko nori.
Šiandien supratau daug dalykų, kurie iš esmės nedera su ankstesniais sakiniais, bet verti aprašymo. Supratau, kad žmogaus kūnas yra nuostabus. Visos linijos yra tobulos. Tobulas kūnas vertas nuodėmės.
Taip pat įsitikinau, kad gyvenimas sezoniškas ir po niūraus rudens ir šaltos žiemos būtinai ateis pavasaris ir viskas pradės žydėt. Žydi žmonės, žydi jų veidai.
Supratau ir tai, kad visi tie, nedrįstantys parodyti jausmingosios savo pusės, vis vien yra jausmingi. Slepiasi, nes bijo, kad juos palaikys silpnais. Jie klysta – niekas jų tokiais nelaikys.
Klysta visi. Oi, kaip klydau aš.
Jau tie kaimynai, jomajo… Visokių būna – draugiškų, piktų, gražių ir baisių. O pas mane pilna visokių visokiausių. Štai pavyzdžiui vienas vaikis, gyvenantis tame pačiame aukšte, kaip aš… Jis visada demonstratyviai į mane žiūri lifte – pakėlęs galvą ir didelėmis akimis. Atrodo ramus, geras… Vėliau sužinojau, kad pasiutęs – kažką pridirbo mokykloj, jį įskundė, o kitą dieną skundikas gavo į kaulus. Mažas jis dar, pradinėse klasėse turbūt, todėl tai nebuvo rimtos muštynės – tik nuoširdų juoką sukeliančios. Bet yra ir negerų kaimynų… ‘Fu fu’ tokių… Dažniausiai tai pensininkės. Jos vaikšto užrietusios nosį, iškėlusios smakrą (turbūt taip pagurklis mažesnis atrodo) ir niekada nesisveikina. Aš įlipu į liftą, pasisveikinu, o jos tyli. Ypač bjauri viena šviesių plaukų, gyvenanti kažkur aukščiau – tiesiog jaučiu jos panieką, kai sveikinuos. Vis brandinu mintį galiausiai ją prakalbint: jei neatsilieps į mano ‘labadiena’, aš užrėksiu ‘LABADIENA, SAKAU’ arba tiesiog paklausiu ‘ar tėvai mandagumo nemokė?’. Bet tam reikia truputį daugiau drąsos. Someday… Yra ir labai draugiškų, palinkinčių geros dienos. Viena tokių kaimynių (+ dar graži) yra TEO komandos krepšininkė A. Bimbaitė – ir šypsos, ir šiaip maloni. O neseniai kieme teko girdėt vieną kaimyną dainuojantį ir grojantį gitara! Rusiškai… Ir skambėjo siaubingai. Bet yra ir gerų muzikantų – nusileidus į garažą, yra ŽASų kambariukas repeticijoms – irgi neblogi kaimynai. Ech, visokių yra, bet ne visų reikia… 0#=120#.
Visa klasė sugalvojom kažkur važiuot. Reikėjo važiuot pro mišką, pro kažkokius kalnus ir dar daug eit pėsčiom. Ir štai aš važiuoju ir šalikelėj pamatau Roką. Sustoju, o jis liūdnu balsu sako, kad ‘aš jiems atsibodau, jie mane išmetė iš automobilio ir liepė eit pėsčiom’. Pavežiau aš jį, žinoma… Kai jau atvažiavom į vietą, iš mano automobilio išlipo ir kiti, kuriuos vežiau. Ir štai einam mes keturiese šalia (Rokas, Greta, kita klasiokė ir aš). Kalbu su ta kita klasiokė (kas ji – paslaptis) ir abu pasibučiuojam. Greta pasižiūri į mane ir labai nusišypso. O toliau ėjom vienas kitą apkabinę ir dar kartais pasibučiuodavom… Išgirstu Eglę Mar. už nugaros sakančią ‘pagaliau’.
1. Savo automobiliu nusileidau į požeminį garažą po savo namu ir pastačiau automobilį savo garaže… Uždariau vartus, apsisukau, o ten Kasiulis. Kažką pradėjom šnekėt. Jo akys buvo keistos – lyg žybėjo ar kažką. Po kurio laiko iš tamsos išlindo Mindaugas. ‘Eik, susitvarkysiu’ paliepė Kasiuliui ir šis dingo. Tada man Mindaugas gražiai paaiškino, kad štai jie yra vampyrai, o aš – jų auka. Nežinau kaip, bet man pavyko jį uždaryt garaže ir pabėgt. Veiksmas vyksta be manęs: po gero pusvalandžio įžengia Kasiulis ir pamato išplėšytus vartus. Įlenda pro skylę vidun ir mato sumaitota, išsitaškiusį Mindaugo kūną ir daug žalios lipnios masės ant sienų.
2. Lietuvių pamoka muzikos kabinete, sėdžiu tame pačiame suole, kaip visada. Lietuvių mokytoja klausia visų kaip praėjo paskutinis skambutis ir lepteli komentarą: ‘girdėjau, kad štai Edgaras pasigėrė’. Aš tik pašokau ir pradėjau rėkt ‘ne, mokytoja! Išgėriau vakare 2 butelius alaus, nes ryte vairuot reikėjo’. Prasideda diskusija. Mokytoja daugmaž šneka, kad meluoju, o aš vis ginuos. Galiausiai paklausiu ‘mokytoja, man išeit?’ ir išeinu. Atsisėdu prie 206 kabineto ir pradedu skaityt kažinkažkokią knygą. Nuskambėjus skambučiui, iš klasės pirmoji išeina Ieva ir suburba ‘ir vėl tas Edgaras’. Iškart už jos išlenda Jolita ir ‘apgina’ sakydama ‘jeigu nori, tegul būna’.
3. Sereikiškių parke važiavo vienratininkas. Pribėgau, sustabdžiau ir klausiu: ‘kaip tu važiuoji ant tokio dviračio? Ar labai sunku išmokt? Kiek jie kainuoja?’.
Krakatukų miestelis. Juzefas (I)
Juzefo gyvenimas plaukė vaga be užtvankų – jam ne tik moksluose sekėsi, bet ir Džozefinoje. Jie susitikdavo kelis kartus per savaitę (abu buvo užimti savais darbais). Ir kiekvieną kartą susitikę, jie, kaip ir visus praeitus kartus, šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo… Tai beveik tapo rutina ir Džozefina nebūtų mergina, jei nepradėtų ieškot sliekų ten, kur jų nebūna. Rado. Juzefas palūžo. Pakalbėjęs su Daktaru, vardu Pauzė, nutarė, kad viskas baigta. Kai Juzefas gulėjo ant lovos, jis nebematė krintančio sniego; kai Juzefas ėjo gatve, jam nečiulbėjo ausyse; kai Juzefas gėrė kavą su pienu ar be, jis ją gėrė vienas.
‘Einu prisigert’ sugalvojo. Bet net to jis nepajėgė tinkamai atlikt – lūžo net nepradėjęs. Lūžo todėl, kad krito į lovą ir pravirko. Kambariokas Jeronimas nieko nedarė, nes jis niekada nieko nedarydavo, buvo įsitikinęs, kad žmogus privalo pats susitvarkyt su savo bėdom. Ašarų liaukos ištuštėjo, nuotaika nepagerėjo, o Jeronimo šalia nebuvo, todėl Juzefas išėjo.
Klube Juzefas atsipalaidavo, pamiršo visas Džozefinas ir atsigavo tik ryte. Rankoje – drabužio atplaiša, o po kojomis – žmogysta be drabužių atplaišų. ‘Kaip matau, prisnigo’ pagalvojo pažvelgęs į lubas. Juzefas parašė žinutę Džozefinai. Vyriškas kvailumas nevaldomas ir jis dažnai prasiveržia žybteldamas kaip žvaigždutė.
Krakatukų miestelis. Juzefas (III)
Ryt, jau visai greit, lietuvių valstybinis egzaminas. Ir šiaip jau egzaminai ant nosies kaba… Todėl padariau balsavimus šone – visų keturių egzų. Visi gali bandyt spėti kiek iš jų % gausiu! Visi balsavimai baigsis liepos 1 dieną, todėl laiko daaaug… Ir kažkada tarp liepos 1 ir liepos 10 parašysiu įrašą apie spėjimus ir tikrus rezultatus (tiesa, aš neįsivaizduoju, kada jau jie viską ištaiso ir kada aš juos sužinosiu, bet gi juk turėtų spėt iki liepos 1). Aš pats balsuosiu tą pačią dieną po kiekvieno egzamino. 0#=120#.
