Išėjau į lauką, susitikau su tokiu čiuvu ir jam pardaviau visus tris vienračiu (savo 2 ir vieną Žliobos) už 1000 litų. Laimingas laikiau tuos pinigus rankoje ir jau ėjau namo, bet prisiminiau, kad palikau ant vienračių daviklius speedometrui ir iškart nubėgau atgal. Porą valandų nuiminėjau, kol vyras sėdėjo automobilyje. Galiausiai liko nuimt nuo paskutinio vienračio, bet vyras neiškentė, išlipo iš automobilio ir su savo šuniuku pėsčiom patraukė namo. Aš po kurio laiko nusiėmiau tuos daviklius, uždariau bagažinę ir nuėjau į parką pasivaikščiot. Prieš tai nusipirkau skardinę Coca-Colos ir skardinę vyno. Įmerkiau Coca-Colos skardinę į vyno, kad Coca-Cola ilgiau išliktų šalta. Ėjau po parką ir mąsčiau, kodėl aš juos pardaviau… Gi dabar negalėsiu važiuot į Kauną. ‘Bliamba reikia nusipirkt vienratį’. Nusipirkau KH29 – toks pat buvo tarp tų parduotų – už 1500 litus…
Buvo išleistuvės. Ėjau gatve visos šventės link. Man buvo kažkaip šaltą, todėl ant kostiumo viršaus dar užsidėjau storą raudoną striukę… Na žinot, kur būna tokios labai išpūstos (niekada šiaip neturėjau tokios). Tada kažkas man pasakė, kad stočiau štai į tą eilę. Ir ką gi išvydau aš priešais? Pradinių klasių auklėtoją Daivą. Paaiškino, kad visus abiturientus išlydi jų pradinių klasių auklėtojos – tokia tradicija. Šalia manęs dar stovėjo keli klasiokai. Paspaudė ranką, pasveikino baigus mokyklą… Tada aš su mama važiavau į parduotuvę. Aš vairavau. Audi V8. Prisiparkavau, įėjom į vidų. Aš dar turėjau kelis daiktus iš anksčiau pirktus – pakelis pieno ir dar du kažkokie. Mama man pasakė laukti prie kasos ir kažkur nuėjo. Laukiau valandą ar dvi… Prie manęs priėjo darbuotoja ir paklausė ar prekes mano rankose pirkau čia. Pasakiau, kad ne ir tada nutariau mamos nebelaukt. Išėjau iš parduotuvės, nužvelgiau Audi ir nuėjau už Maximos su šuniu. Už Maximos buvo didelė pieva, kurios vidury telkšojo vanduo. Teko eit aplink. Tada užlipom ant nedidelės kalvos ir priėjom mano namus – namelis kažkoks ir net su kiemu. Bet senas, pavargęs jau toks. Kieme stovėjo ta pati mano Audi. Ir čia vyko tūsas. Atsidariau bagažinę, paleidau trankią muziką… Pasigriebiau alaus ir pradėjau šventę švęst. Po gero pusvalandžio nutilo muzika. ‘Fak, nusėdo’ ir nuėjau bandyt užvest. Nepavyko. O visi žmonės iš kiemo nuėjo kažkur kitur švęst.
Sėdėjau prie stalo prabangiame restorane. Priešais mane – George Clooney ir Julia Roberts. Žinojau, kad Džiulia yra Džordžo sekretorė. Vakarieniavo visi, vyko kažkokie pokalbiai ir nugirdau vieną nuotrupą:
- Ateinantį savaitgalį mes rengiam Track Day. Gal ir tu norėtum prisijungti? – kažkoks vyriškis kreipėsi į Džiulią.
- Gi vairuoji Shiva, – įsiterpė Džordžas.
- Aš BMW vairuoju, – sumykė Džiulia.
- Nu tai vis vien japonas, – nusišnekėjo Džordžas.
- O ką tu vairuotum iš savo didelio garažo? – kažkoks vyriškis paklausė Džordžo.
- Jo jo, savo Jaguarą! – nusijuokė Džordžas.
- Arba kaip praeitą kartą – duotum prostitutei savo Lotus Elise… – suburbėjo dar kitas vyras.
- O tas buvo geras! – su entuziazmu pareiškė Džiulia.
Tada ji pasuko galvą į mane, pažvelgė tokiu ‘rrrrr’ žvilgsniu ir pasakė ‘viens šeši turbo turbo’.
Tiek daug streso, jaudinimosi dėl egzaminų, vėliau dėl stojimų ir pagaliau viskas baigta. Vienintelis rūpestis – dokumentai. Reikia nepamiršt dar į karą atestato užvežt. Galima atsipūsti, galima džiaugtis, nes studijuosiu tai, ką labiausiai ir norėjau – Psichologiją Vilniaus Universitete. Valstybės finansuojamos vietos negavau, bet dabar jau dzin. Svarbiausia, kad studijuosiu tai, ką norėjau. 0#=144#.
1. Sustojau su Honda aikštelėj prie plento. Atsidariau bagažinę, kažką joje dariau. Šalia dar stovėjo dviejų pažįstamų (nežinau, kurie tai realūs pažįstami) automobiliai, taip pat su atidarytom bagažinėm. Atvažiavo neaiškus autobusiukas ir visus mus išsivežė. Uždėjo tramdomuosius marškinius, įmetė į kambarį su visais bepročiais… Aš pradėjau rėkt, kad aš nesu durnas, kad mane be reikalo uždarė. Prašiau, kad man suteiktų galimybę kaip nors įrodyt, kad nesu beprotis. Mane ignoravo.
2. Visi žinojo, kur jie įstojo. Nuėjau į lamabpo puslapį, suvedžiau viską, bet man informacijos nepateikė. Kelis kartus bandžiau, bet rezultatas toks pat. Tada sėdau į troleibusą ir nuvažiavau iki lenkų mokyklos Justiniškėse. Ten turėjau išsiaiškint, kur įstojau. Matyt, kad irgi nieko nesužinojau, nes vėl bandžiau lamabpo puslapy susirast informaciją, kur mane priėmė… Taip ir likau nieko nepešęs.
