Žalio Tarakono blogas

Nėr ten ką veikt. Pamiršau Zenitą pasiimt. Šeštadienį va panešiojau, kroviau malkas ir stačiau iš jų sieną. O be darbo ten nuobodoka. Buvo atvažiavus teta, pusseserė su vaikiais. O vėliau ir pusseserės vyras su 2005 Suzuki GSX-R1000 atvarė. Turi dar ir panašių metų Impreza STI. Man jis patinka – teisingai mąsto, che. Šiaip tai pailsėjau nuo civilizacijos – bent tiek gerai. Nu ir nėr daugiau ką pasakot. Išvada: jei ten būtų dušas, normalus tualetas ir darbo, tai galėčiau nors ir mėnesį gyvent. Pro muitinę pavyko pravežt keturiasdešimties kiaušinių kontrabandą. 1#=153#.

Prologas: sapne buvo daug dalyvių: Mindaugas, Žlioba, Rita, Saulius, Paulius B., Guoda, Greta, Ernestas. Ir visi jie buvo pasiskirstę į dvi grupes. Pirmoji – išdavę draugai (blogieji), antroji – tikrieji draugai (gerieji). Neminėsiu, kurie yra kurie.
Sapnas: sėdėjau ant kėdės. Aplink mane sukosi du blogieji. Vienas jų rėkia ‘pameni penktadienį?’. Pribėgo antrasis blogasis ir pakratęs mane sušuko ‘buvo šūdas’. Tuomet sekė klausimai ‘ar tu žinai, kas tau dabar bus? Ar tu žinai, kodėl mes tau taip darom? Ar tu bent įsivaizduoji, kodėl mes norime tave nužudyt?’. Sprukau. Bėgau, kiek tik kojos įkabina. ‘Šitais laiptais!’ – iš kažkur išgirdau geriečio balsą. Lipom laiptais kiek įkabindami. Vaizdas persikėlė į kažkokią aikštelę. Blogietis rodė savo naują automobilį – sutiurlinguotas senas VW Beetle. ‘Aš žinau, kaip mes galim juos nugalėt’ – gerietis parodė į vaistų buteliuką. Tuomet stebėjau epizodą, kaip ant grindų pradėjo staigiai irti kūnai ir liko tik skeletai. Apie 10 skeletų liko gulėt. Kai kuriuos iš jų aš pažinojau. ‘Mums pavyko! Sakiau, kad tu liksi saugus!’ – pradėjo rėkaut vienas geriečių. Kiti irgi džiūgavo kartu.
Epilogas: prabudau su mintimi, kad neva aš dabar sužinojau, kas yra mano tikrieji draugai, o kas mane ateity išduos. Visą dieną persekiojo ši mintis. Susimąstyt privertė labai.

1. Stovėjau prie senų namų laiptinės su V. Žlioba, vaikystės draugai Jurga, Šarūnu ir Ramūnu. Mes laukėm Pauliaus B. ir apie kažką kalbėjom. Aš žvalgiausi po kiemą ir pastebėjau, kad labai populiarus automobilis – BMW 7 (E32). Vienas jų buvo su numeriai VV6:VVB, o kitas buvo su Volvo priekiu. Parodžiau Žliobai, tai jis sako ‘tu ką durnas, čia Volvo ir yra!’. O tada sakau ‘o tu nueik ir pažiūrėk į jo galą’. Teišgirdau ‘obaaa’. Paulius atėjo. Pakilom liftu į seną mano butą ir ten pradėjom aptarinėt scenarijų ir ką reikia padaryt. Pirmasis darbas – nunešt aną vyrą (kuris netikėtai atsidūrė kambario kampe) į apačią. O jis buvo labai didelis ir be sąmonės. Pasiėmiau aš jį ant kupros ir nubėgau laiptais žemyn, nes į liftą netilpo. 8 aukštas dar. Ir tada dar sugalvojau, kad reikia nustebint ir išeit iš rūsio. Laiptais nusileidau į rūsį, bet kol pasiekiau išėjimą į lauką… Praėjau ir anglių šachtą, ir metalo liejimo dirbtuves, ir dar kelis bomželius. Galiausiai išlindau ir tada Paulius aprėkė mane ‘kur tu po velniais taip ilgai buvai?’.
2. Važiavau troleibusu namo. Rygos stotelėj visus išlaipino ir liepė eit pėsčiom. Apsižvalgiau – troleibusų ten buvo dešimtys. Paklausiau kažkokio uniformuoto čiuvo kas čia bus. Pasakė, kad DiArchy rengia pasirodymą ir iš troleibusų darys didelę vandens žarną. Nupėdinau pėsčiom iki beveik namų. Aikštelėj prie žalio namo sutikau buvusį (o gal dar tebeesantį) vienratininką Marijoną. Stovėjas anas prie pilko Dodge Viper ir jį plovė. ‘Mano boso’ pasakė. Papasakojo, kad cieli 450 arklių jame. Bendradarbė šalia irgi svaigo ir vis kartojo ‘kaip aš tokio norėėėčiau’. Aš tada užsiminiau, kad po mano langais raudoną Viperį irgi pavaldiniai plaudavo.
3. Draginau kažkokiame uoste. Galiausiai mano geltonas Porsche 911 (996) GT3 įkrito į vandenį. Kažkaip pavyko išlipti iš jo ir išplaukt į krantą. Atėjau pas uosto savininką ir paklausiau kaip galėčiau ištraukt. ‘Niekaip’… Paprašiau, kad duotų grėblį. Ištraukiau žaislinį BWM Z3. Automobilis buvo padarytas iš vielos ir tik aptrauktas medžiaga, kuri nudažyta automobilio spalva, nupieštos durų, langų linijos. Nuplėšiau tą medžiagą. Uosto savininkas sako ‘o, egzotika, importinis automobilis BMW – dažniausiai vandeny Porsche ir Ferrari skęsta’. Pažiūrėjau ir atidaviau jam tą žaislą. Išvydau ir savo Porsche. Ištraukiau, įsidėjau į kišenę ir pasakiau ‘ech, reiks džiovint ir taisyt’.

Ne paslaptis, kad mano seneliai gyvena Baltarusijoj. Ir aš jaučiu pareigą bent kartą per metus juos aplankyt. Pradėjau ruoštis – reikia atsispausdint anketą. Ok, nieko sunkaus – nueinu į jų puslapį, pasirenku anglų kalbą (nes pasirinkus lietuvių – meta errorą – turbūt jiems ji nepatinka) ir išsitraukiu iš printerio tą anketą. Žiūriu ir matau: viskas baltarusiškai, bet per slashą tas pats parašyta angliškai. Apsidžiaugiu, galiu pildyt angliškai! O pasirodo, kad ne – ambasadoj tik rusiškai supranta, todėl tik taip pildyt ir reikia. Gerai, kad man padėjo, nes tik vardą ir sugebėčiau parašyt kirilica. Įdomu kaip su nemokančiais rusiškai turistais… Nors ko ten į Bulbarusiją turistaut, šiaip ar taip. Bet čia dar smulkmenos – klausimai tiesiog žudantys (jų iš viso 45):

3. Turiu įrašyt savo seną pavardę. Nu wtf? Kam gi jos prisireikė? Juk jau visur esu su naująja pavarde. Negana to, dar reikia nuvežti seną pasą (kuriame yra sena pavardė) ir pavardės keitimo liudijimą.
21. ir 22. Reikia nurodyti, kad mane kviečia pasisvečiuot Baltarusijoj. Su vardu, pavarde, adresu, telefonu… O koks jų reikalas, kas mane kviečia? Gal aš tiesiog noriu pasigrožėt jų valstybe…
23. Pas ką gyvensiu. Ot tipo ne pokum jiems?
24. Kodėl aš važiuoju… Ir dar skliaustuose parašyta, kad reikia įvardint detaliai.
26. Ar buvau anksčiau? Žinoma, kad buvau. Ir man reikia įvardint datas, vietas ir ką aš ten dariau. Aš nesuvokiu, kam jiems to reikia.
33. Jiems rūpi, kaip aš ketinu pragyventi. Ar atsiskaitinėsiu grynais, čekiais, kreditine kortele… O tai tipo jei pažymėčiau tik ‘cash’, bet atsiskaityčiau kur nors kreditine kortele, tai man labai blogai būtų? Baudą išrašytų?

Nu mane biesina toks kišimasis į gyvenimą. Kiekvieną žingsnį reikia nurodyt. Kas per durna tvarka? O dar kas užknisa, tai kad negalima per muitinę vežti visokių dešrų, kiaušinių… Juk žinot, kaip močiutės mėgsta prikraut kaimiškų gėrybių. O kartais tenka visas tas gėrybes išmest į muitinės konteinerį. Arba štai kažkada tėvas vežė seną spintelę į kaimą. Nu ir nepraleido, išmest reikėjo. Gaila, ot…

O aš naktį nemiegosiu, nes reikia į ambasadą važiuot. Ji dirba nuo 8:30. Praeitais metais prieš atidarymą atvažiavau, atsistojau į eilę ir nespėjau patekt vidun, nes žmonių begalės (dirba berods iki 16:30). O štai dabar aš stovėsiu eilėj nuo 6, kad būčiau bent jau eilės priekyje. 2#=152#.

Vienratis. 29″
2009-08-06
15:00 – 17:30
Nuvažiuota 9,6 km
Važiavimo trukmė 46 min
Vidutinis greitis 12,5 km/h
Maksimalus greitis 21,9 km/h

Sutvarkiau reikalus ir nulėkiau į Vingio parką. Variau su Honda, pasistačiau ten ir tada išsitraukiau vienratį iš bagažinės. Darbo diena, žmonių nedaug – pagrinde senyvo amžiaus žmonės ir motinos su vežimėliais. Na, dar bendraamžių ir jaunesnių pakankamai. Vienas vaikis vežimėlyje labai kvatojosi, nulydėjo mane akimis. Ne iš manęs kvatojo, kvatojo dar prieš mane pamatydamas. Motinos su vežimėliais su šypsena palydėdavo. Ir senukai šypsojosi, mane pamatę. Tik bendraamžiai kreiviau žiūri. Važinėjau po mažiau žinomus takelius, tai teko nuklysti prie stadiono, apie kurio egzistavimą aš net nežinojau. Erkės šįkart nepasigavau.

Važiavau iš Justiniškių. Bėgau iki 45 autobuso, bet nespėjau. Užtat sutikau likimo sesę – merginą, kuriai irgi prieš nosį užtrenkė autobuso duris. Susipažinom ir sumąstėm kartu eit namo. Pasirodo, kad gyvename tame pačiame name Viršuliškėse (senieji mano namai). Prie bromos sustojom ir šiaip… O po to ji numirė. Grįžau vienas, pranešiau savo tėvui apie tai, kas įvyko. Nuėjom į lauką, parnešėm jos kūną jos artimiesiems… Tėvas sako ‘ji turėjo Honda Civic, bet anas visas perpuvęs – nuvežk, priduok’. Tada įėjau į namo laiptinę ir tos merginos tėvai klausia manęs ‘o ką tu su ja darei? Juk jai tik keturiolika’. Aš pažiūrėjau, nieko neatsakiau ir nuėjau. Pasiėmiau raktelius, bet kai bandžiau atrakint Civicą, nepavyko… Tėvas atnešė pultelį – suklykė šalia stovinčio Smart signalizacija. O jau Smartas koks baisus – duris dėl išpuvimo neužsirakina, kai kur daug skylių… Aš surikau ‘bet koks jis ekonomiškas! Gal galiu jį pasilikt? Nes mano Honda valgo 12 litrų mieste, o šitas turbūt dvigubai mažiau’. Leido, bet vis vien paburbėjo, kad gi baisus tas smartas. Aš pasakiau, kad dzin – perdažysiu su balionėliu ir padarysiu rat style. Įsėdau, užvedžiau ir apsidžiaugiau – yra borto kompas, viskas. Na, nėr keleivio sėdynės, bet man vienam važinėt tiks. Borto kompas rodė vidutinės sąnaudas… Vos 4,816 litrų benzino 100 km. Apsidžiaugiau, pradėjau važiuot. Nespėjęs išvažiuot iš kiemo, sutikau Paulių B. ir Guodą. Jie nulupo visas kėbulo dalis ir Smartas sulūžo. ‘O aš važinėt su juo norėjau’ ir apsiverkiau. Su Pauliumi nuėjom į Norfą nusipirkt lipnios juostos. Norfa buvo labai didelė ir aš pasiklydau kažkur septynioliktame aukšte, o Paulius buvo ketvirtame. Po to vienas kitą suradom, bet nei vienas neturėjom lipnios juostos.