Pas mane buvo truputį sportinis išmetimas, nes išvažinėjant iš MIF kiemo atsikabino duslintuvas ir maniau, kad gofra lūžo (jau kažkada taip buvo). Vakar mano išmetimas patapo pačiu sportiškiausiu, koks tik gali būt – ne jokia gofra, škia… Važiavau su grupiokais iš Baltupių į Senamiestį… Bevažiuojant Geležinio vilko gatve, po vieno labai mažo nelygumo, duslintuvas padarė ‘atsikabinau’ ir Gonda pradėjo KRIOKT dar baisiau. Susižvalgėm su grupiokais ir paėmė juokas. Nu bet važiuot tai reikia, nors duslintuvas ir velkasi… Stoviu po to prie Baltojo tilto sankryžos (berods), mintyse keikiu šitą nesekmę ir tada, pasukęs galvą kairėn, pamatau dar ir policininkus. Bliamba, jau galvojau stabdys vos tik pajudėsiu nuo sankryžos. Nestabdė. Prie Cvirkos paminklo dar gazą paspaudinėjau, tai eina sau, koks SPORT igzost! Spaudžiu gazą ir juokas ima. Važiuojant Senamiesčio gatvelėmis visi žmonės išsigandę atsisuka, žiūri. Bet mums (psichams Gondoje) buvo linksma, kažkodėl. Visa mašina tiesiog dreba… Galiausiai pasiekiau univerą, prisiparkavau ir pradėjo lyti. Ne šiaip sau lyti – kruša. Bet aš gi turiu skėtį! Aha, šūdą – anas sulūžo ir pogalys nuo viso likusio skėčio atsiskyrė. Stiprus dar vėjas buvo, tai iš dangaus dar pradėjo krist kaštonais (kurių ten daaaug). Bombardavo mus, bet į mane nepataikė. Šiaip ar taip, kai jau iš Senamiesčio teko važiuot namo, tai įsiskaudėjo galvą labai, nes triukšmas nepakeliamas, o dar tas fokin duslintuvas tempiasi asfaltu. Bet aplinkinių dėmesys garantuotas – vienas vyras net pasilenkęs žiūrėjo kas ten darosi su tuo duslintuvu! Dėl to, kad Gonda patapo sportine, teko baigti darbą su Mazda (nėra to blogo, kas neišeitų į gerą). Bet galvą skaudėjo iki pat miego. Šiandien jau susitvarkiau tą duslintuvą – pasirodo, kad buvo nupuvęs ir dėl to neprireikė stiprių smūgių, kad jis galutinai nulūžtų. Dabar Gonda keistai tyliai važiuoja. Šiaip ar taip, here’s the movie:
Graži, padoriai atrodanti mergina, bet gumą kramto išsižiojus. Fu. Išsitraukė vieną grotuvo ausinę iš ausies, kad galėtų pasiklausyt ką plepa dvi panos atsistojusios šalia. Visai kaip aš, kai einant Gedo pr. pamačiau važiuojančią Ferrari F355.
Kaip dvokia iš galo – bomžai irgi naudojasi viešuoju transportu. Jie purvinomis rankomis laikosi už turėklų, sėdi ant sėdynių. Labiau pagalvojus, tai kiek visokių šlykščių dalykų ant turėklų yra – šlykštu juos liest. Įlipusi kontrolė jiems net baudos neduoda – liepia išlipti ir tiek.
M. Scorsese ‘After Hours’ labai gerai suėjo. Su VUPSA (daug psichų) žiūrėjau, beje. Stulbinantys sutapimai (likimas? gyvenimo mesti iššūkiai?). Kokių minčių kelia? Kartais reikia tokių gyvenimo ’sukrėtimų’ vien tam, kad grįžtum atgal į gyvenimo taką. Toptelėjusios mintys ‘aš nenoriu tos rutinos, aš noriu gyventi‘ tera priemonė padedanti suvokti, kad toji rutina yra pati mieliausia ir norisi gyventi rutiną. Viską gadina įkaltas galvon stereotipas, kad rutina – blogis. O kodėl? Jei žmogui patinka stabilumas, gyvenimo užtikrintumas be netikėtų posūkių, tai tegul sau gyvena rutinoj. Nieks nedraudžia bandyt iš jos pabėgt, o jei nepavyks, tai vadinasi, kad ir nereikia. Ir bullshit, jei kas sako, kad gyvenimas be netikėtumų yra nuobodus. Čia maksimalus subjektyvumas – reikia mokėt ir kitą požiūrį suprast. Dar viena mintis, kuri kilo – kultūrinis šokas (man ir asmeniškai teko patirti). Bet apie tai išsiplėst šįkart nenoriu.
Tegul trenk mane perkūns, bet kai kurių žmonių suprast ne-į-ma-no-ma. Ok, here’s the deal: yr tokia studentė pirmakursė soc. darbe (man su visu fakultetu vyksta trys paskaitos per savaitę) ir ji pastoviai vėluoja. Na, kas čia tokio, ne? Mhm… Būna vėluoja visa valanda ar daugiau (vakar atėjo likus 20 min iki antros (pirmoj nepasirodė) paskaitos galo), bet geriausiu atveju – paskaitos vidury pasirodo. Taip, man čia yra vienas iš tų atvejų, kai aš tik sugebu daug skėryčiot rankomis, vapėt lūpomis ir ‘kalbėt’ kažką panašaus į ‘nu bet… kaip taip galima. nu gi… eina peklon. čia gi… nu eina sau, kaip taip gali būt?’. Ir aš nesuprantu. Kur atsakingumas, kur galų gale pagarba dėstytojui ir kitiems studentams? Kas slypi tokių žmonių galvose? Ką ji mąsto apie tokį savo elgesį? Ar jai visiškai tai nerūpi? Visiškai? … Man to reikėjo – išsiliet. Ir man dar taip knietėjo prie jos prieit ir kaip nors mandagiai paklaust ‘wtf?’, bet emocijų nenuslėpčiau, tai nepriėjau.
Kadangi šiaip ar taip tėveliu tapt dar per anksti, užsikabinau ant minties, kad noriu tapt krikštatėviu (The Godfather, hell yeah!). Taigi, mieli draugai, dėkit visas pastangas ten, kur reikia. Džioukas.
Man dažnai vietoj ‘triple’ (trigubas) norisi sakyt ‘trouble’, nes ‘double’. 0#=159#.
‘Duburys‘. Nu mane erzina, kad lietuviai stengias kurti kuo labiau ‘ne formatą’. Žiūrint atrodo, kad tai buvo pagrindinis tikslas. Arba tiesiog ties tuo susikoncentravęs buvau. Nu nereikia bijot holivudiškumo! Vizualiai visai maloniai, jaukiai nuteikia ’senos juostos’ efektas, sovietinė veiksmo atmosfera. Nu bet kaip erzina, kad Marytė visada kalba rusiškai, nors su ja bendravo lietuviškai (ir ji puikiai supranta šią kalbą). Ar nerado tinkamos lietuvės aktorės, ar kaip (prigooglinau, kad čia buvo ukrainietė)? Dar visgi apvirškinus šiek tiek, pasidariau išvadą, kad duočiau tik 5/10 balų (nu ok, ištempčiau ir iki 6). Nu nedžiugina. 5#=159#.
Kaip aš mačiau 2001-09-11? Pamenu, kad grįžau iš mokyklos, o mama tądien dėl kažkokios priežasties nėjo į darbą. Ji buvo virtuvėj ir aš įėjęs pasisveikinau, pradėjau kažką pasakot. Išgirdau ‘ša, palauk’. Pasukau galvą į mažą televizoriuką ir ten kaip tik rodė vaizdus, kaip antrasis lėktuvas trenkėsi į dangoraižį. Nustėrau. Atpažinau tuos dangoraižius, žinojau, kad jie New Yorke. Atsisėdau ir žiūrėjau, kaip jie sugriūna. 0#=154#.
