2009 10 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Matematikos medicina

1. su tėvu ir broliu nuėjom į kažkokią naują koncentracijos stovyklą prie jų namų. įėjimas nebuvo sunkus, bet norint eiti giliau, jau reikėdavo dokumentų. tvoros buvo aukštos, nieko nesimatė. iš dalies atrodė kaip nebaigtos statybos, nes per tvorų plyšius matėsi nebaigti statyti pastatai. tiesa, žmonių nesimato, nekalbant apie sargybinius prie įėjimų į atskiras zonas. nusprendėm eiti atgal ir tada jau prie to pagrindinio įėjimo atsirado sargybiniai. paprašė dokumentų, o mes jų neturėjom. kalbėjo kalbėjo ir galiausiai nutarė mūsų stipriai nebausti. bet jiems popierizmas reikalingas, o ir kameros filmuoja viską, todėl jie pasakė, kad mano tėvas pusę metų turės turėt kitą asmenybę – davė dokumentus su nauja pavarde, visa informacija. aš paklausiau kaip bus su senais duomenimis, tai pasirodo, kad jis bus dviems dvejais žmonėmis vienu metu. ir galės prisistatyt pagal nuotaiką. pažiūrėjau naujus duomenis – jis kažkoks turkas…
2. sėdėjau savo kambary su Mindaugu, Žlioba ir klasioke iš pradinių klasių Austėja. kalbėjom kažką ir tada paklausiau Mindaugo iš kur jis ją pažįsta. ‘mes susitikome matematikos medicinoj – ji ten buvo dėstytoja’. numykiau ‘aha’ ir tada gavau sms iš Nikolajaus. klausė ar varom į meetą vienratininkų ir kokį fotiką turėsiu. buvo 21:15 ir pažiūrėjau internete, kad meetas nuo 21:10, todėl paklausiau kur jie bus. su Žliobu nutarėm varyt – pasikvietėm ir Mindaugą su Austėja. Mindaugas dar ir fotiką turėjo, tai labai gerai, bet tada Austėja pasakė, kad savo gali paskolint – ištraukė milžinišką veidrodinį Nikon. išsižiojom tik… tada pasigriebiau savo telefonus ir kai norėjau įsidėt juodąjį į dėklą, pamačiau, kad dėkle jau guli tas juodas telefonas. žiūriu žiūriu – rankose trys vienodi telefonai (iš kurių vienas žalias). tada pasižiūrėjau, kad vienas juodas su ryšio tiekėju ‘bitė’, o kitas su ‘15min’. pastarąjį nukišau į stalčių, nes ten ne mano. o tada sėdom į gondą ir nuvarėm į meetą.

Tarakonaz

Kad ir ką dabar veikiu, esu laimingas

Antras mėnuo psichuose jau prie pabaigos. Ir bliamba, paskutinėmis dienomis jaučiuosi kitaip. Pažvelgiu į ankstesnį save ir matau kažkokius skirtumus. Pasidariau rimtesnis. Ne? Ne. Ne tas žodis čia pavartotas… Em… Greičiau jau jaučiuos prislėgtas. Va. O kas mane slegia, nežinau. Dingo kažkoks… Em… Nu fak, kaip sunku su žodžiais. Dingo cinkelis. Kas tai? Something, that keeps me going… Hm. Ką tik įvyko nuotaikos šuolis ir dabar tegaliu parašyt štai ką: I still want my Jenny.

Tarakonaz

Pirmas Zenitinis blynas



Zenit E + Helios 44M-6 + Agfaphoto APX – ISO 400 – B/W

Tarakonaz

Ad Hoc: Nepatogus Kinas

45 nemokami filmai! Ir ne šiaip belenkokie, o sukeliantys aštrius jausmus ir diskusijas. Daugiau info – nepatoguskinas.lt – ‘žmogaus teisių kino festivalis‘.

Skalvija:

Pasaka:

Velniškai daug filmų. Į visus nueit turbūt neįmanoma, o ir ne į visus norisi. Kol kas esu 100% tikras, kad eisiu į ‘Vilniaus Getas 2009′ – svarbiausia nepavėluot pasiimt nemokamų kvietimų.

10-24 (Š.) – 17:00 – Kasimas
Tarakonaz

Realybė. Tu tuo tikras?

Nusnūdau 10-15 minučių ir galvoj iškart susikūrė sapniukas, kaip aš važiuoju kažkur su Gonda ir vežu kelias personas. Akimirksniu prabudau, nes pasijutau taip, lyg vairavimas būtų realybė, kurioj aš užmigau prie vairo. Realybę su sapnu sumaišyt įmanoma… O iš kur žinot, kad TAI, va kas dabar, yra realybė? Gal tai sapnas, o realybėj aš su Gonda medį apsikabinęs jau…

Tarakonaz

Malda su Lioru

JAV dokumentinis filmas apie paauglį sergantį Dauno sindromu ir besiruošiantį vienai svarbiausių švenčių žydų paaugliui – Bar micvai. Šis filmas, beje, buvo rodomas Pasakoje nemokamai.

Pirmasis minčių srautas buvo susijęs su vaikų pašaipomis – iš jo nesišaipė. Jį visiškai suprato, jį stengėsi palaikyti, kad tik būtų kuo lengviau jam gyvent. Su juo žaisdavo… Aš neįsivaizduoju tokios situacijos Lietuvoj. Juk vaikai žiaurūs! Jie šaipytis, tyčiotis gali iš menkiausių smulkmenų, o Dauno sindromu sergančio vaiko tikrai nepaliktų ramybėj. Kai dar gyvenau Viršuliškėse, kieme vaikščiodavo jau suaugęs žmogus (Vaidas), bet sergantis Dauno sindromu. Pamenu, kad visada sveikindavosi su absoliučiai visais. Mano vardą žinojo, prasimesdavom keliais sakiniais (dažniausiai sakydavo ‘grįžo jau tavo mama, stovi mašina – mačiau aš’). Tačiau buvo vaikų, kurie šaipydavosi, juokdavosi iš jo. Kartais matydavau, kaip į jį mėto slyvas, augančias netoliese. Tada Vaidas pradėdavo juos gaudyt. O vaikams linksma, aišku…

Antras toptelėjęs dalykas – religija. Kažkaip vis tolerantiškesnis darausi šiuo atžvilgiu. Na, tiesiog… Jei žmogui tai padeda, jam taip lengviau gyvent, tai tegul tiki jis kuo tik nori, ne? Gal net drįsčiau iškelti hipotezę, kad gal tikintys yra intelektualesni kažkokiu aspektu ir todėl jie sugeba tikėt… Pabrėžiu, kad čia tik hipotetiška mintis. Nors greičiausiai jiems tiesiog trūksta atramos, gyvenimo priežasties, paaiškinimo visam kam. Bet tai nėr blogai!

Numeris trys – ar labai sunkiau tokį vaiką augint? Taip. Tačiau, kaip sakė vienas žydukas filme: Liorui Dievas siuntė išbandymą gyventi su Dauno sindromu, o mūsų išbandymas – Lioras. Kažkaip panašiai. Tėvams irgi nelengva, bet būna ir kurioziškų situacijų. Ir šiaip Lioras visai sąmojingai sugebėdavo pajuokaut, rimčiau ką pasakyt. ‘He’s retarted, not stupid’ – sakė jo tėvas.

Filmas vertas dėmesio – keliose vietose sugraudino, keliose vietose va privertė smegenis dirbt. Tikrai rekomenduočiau visiems. Pažiūrėjus pasijauti… Net nežinau, bet šiaip ar taip – jausmas naudingas.

Senesni įrašai »