Nustebau, kad palengvėjo. Veikiausiai sunkiai buvau besuprantantis jausmus, kad nejaučiau to, kad slegia. O dabar pasidarė lengva. :)
Ir nebūčiau net pagalvojęs, kad geriau be nieko, nei su belenkuo. O visgi pasirodo…
O man dar veikiausiai neišnyko… Nu tie, senieji arbūziniai jausmai.
It’s good to be 100% single again.
O kas yra aukštesnis lygis, imant statistinę visuomenę kaip pradinį žaidimo lygį? Jei aš žiūrėdamas į visuomenę matau jos buką paklusimą religijai, tai aš esu aukščiau už ją (visgi statistinė visuomenė yra religinga)? Ir ne tik religija man atrodo keistai, nesuprantamai paviršutiniška ir buka. Kad ir visa tvarka aplink. Gyvūnų rūšis susikurė miestus, pasistatė namus, turi daiktus, kuriuos valdo savo kūnu ir taip neva gyvena; eina miegot temstant, keliasi švintant. Juk tai tokios bejėgės būtybės – visiškai paklustama gamtai ir prie jos prisitaikoma. Visa žmonija kaip skruzdės. Vienintelis pranašumas prieš skruzdes – mes galim jas sumindžiot. Mes turim ritualus, įvairius simbolius, kuriuos patys sugalvojom ir laikom proto padariniu. Ir trapumas vis didėja. Žmonija vis silpnėja – pakanka atimt iš dirbančio žmogaus (arba paauglio) mobilųjį telefoną, kompiuterį ir jis palūžta. O jei visame pasaulyje dingtų elektra, įvyktų milžiniškas, nevaldomas chaosas, privesiantis žmoniją prie išprotėjimo arba susinaikinimo. Viskas vyktų kaip apspjaudytame skruzdėlyne (kalbu apie tuos miestietiškus mažus skruzdėlynus tarp šaligatvio plytelių).
Kokie veiksmai, kokios vertybės, kas apskritai nuveda į kitą lygį? Tai jei aš galiu gyventi be mobiliojo telefono, kompiuterio, elektros, tai aš kitame lygyje? Nu kad ne. Galbūt kaip tik žemesniame lygyje? O jei aš nepuošiu per Kalėdas eglutės, tai aš gal jau kitame lygyje? Nu irgi ne – čia tik šiaip paprastas veiksmas be jokios gilesnės prasmės… Ar turi būt apčiuopiami pasiekimai, kurie būtent ir nukelia į kitą lygį? O gal pasiekimai yra tas pats lygis, bet į jį įkrentama dar labiau ir sunkiau peržengt į kitą? Kaip pavyzdį galima paimti paaukštinimą darbe, kurio nemėgsti (geriau pagalvojus, net nesvarbu, ar tu mėgsti tą darbą, ar ne). Bet tai labai paprastas, paviršutiniškas pavyzdys. Kalbu apie gilesnę prasmę. Ne vien apie darbą, bet apie gyvenimą. Pavyzdys, kai visa materialinė gerovė metama ir išvažiuojama dirbt savanoriu į Afriką, irgi netinka. Aš kalbu apie… žmogiškumo, egzistencijos, asmenybės, intelekto mišinį. Kur yra tas slenkstis, kurį peržengęs atsiduri aukštesniame lygyje už kitus? Ir ne apie socialinius sluoksnius aš kalbu. Ar apskritai yra koks nors kitas lygis? Nu taip, turi būt… Bet ar jis skirtas žmonėms? Gal ten jau tobulesnių būtybių ne iš mūsų planetos lygis?
Žinau! Įmanoma įžengti į kitą lygį tik visiems kart. Turiu omeny kiekvieną pasaulyje esantį žmogų. Net jei bent vienas iš tų milijardų nesugeba įžengt, nepavyks niekam. O tas žingsnis turi būt tokio didelio masto, kaip visi buvę žingsniai tarp homikų habilių, erektų, sapiensų…
Vėl aš prirašiau per daug, kad kas skaitytų…
1. Parkeris buvo tikras duchas, kad po voro įkandimo nepasakė apie tai mokslininkams. O šiaip visai nieko. Gražiai jis ten supuojasi ant savo siūlų. Bet va manęs neįtikino, kad iš Parkerio mokykloj šaipytųsi. Linksmai, nuotaikingai susižiūrėjo filmas, todėl ir neturiu ką ir bepasakyt. 8/10.
2. Man visiškai nepatiko, kad tiek daug žmonių sužinojo apie Žmogaus Voro tapatybę… Vaje, kaip dramatiška – geriausias draugas sužinojo, kad jo nekenčiamas Žmogus Voras yra jo geriausias draugas. Ir tai dar ne viskas. Taip pat ir MJ sužino, kad Parkeris – Žmogus Voras. AJAJAI!!! Kaip tai viską neva paaiškina!!! PTFU. Nu bet bliamba, kaip mane dar erzino meilės vingiai šioj daly. Nu visiškas absurdas. Parkeris šimtą kartų kartoja, kad jiedu negali būt kartu dėl to, kad tai būtų per daug pavojinga MJ – visgi jis turi priešų. Va-jė-zau. Dzin, kad ir pirmoj, ir antroj daly MJ tampa blogiečių grobiu/įkaitu. Tai kokia dar didesnė rizika gali būt? Taip pat panašu, kad trečioj daly (rašau dar nematęs trečios dalies) priešas bus Parkerio draugas Bilas, o jis žino viską – ir tai, kad Parkeris – Žmogus Voras, ir tai, kad jis myli MJ. Nu tai kokia tada prasmė? Gerai nors tiek, kad MJ sugalvojo pabėgt iš vestuvių ir surizikuot. 6/10.
3. Per daug priešų. Nu šitas nu bl… Nu toks neįdomus, toks jau, hm. Aišku, jei būčiau nematęs pirmųjų dviejų, tai gal ok. Bet jei žiūrint visus iš eilės, tai šitame nieko naujo ir įdomaus nebėra. Bet gražus, malonus akiai – ypač juodieji šliužai labai dailiai, glotniai judėjo, klijavosi prie kūno. 4/10.
1. Ėjau su kažkuo (kažkokia graži moteris) Kinijos oro uosto. Ėjom pro dviviečius staliukus, kurie visi buvo užimti. Ieškojom žmonių, su kuriais galėtume susišnekėt. Kažkodėl visus azijiečius praeidavau ir štai prie paskutinio staliuko sustojom – du baltieji čiuveliai. Pradėjo kalbėt lietuviškai: ‘ei, jūs ieškot kvadratinių picų?’. Nieko neatsakėm ir mus nuvedė. Ėjom pro parduotuvėles, čiuvelis vis ką nors komentuodavo, rodydavo pirštu. Praėjom bene šimtą tokių parduotuvių ir prie paskutinės (nebebuvo daugiau kur eit – akligatvis) pasakė ‘rasite jų čia’. Nusipirkom kvadratinių picų.
2. Kambarys pilnas gyvačių. Tai kambarys su mediniais pusantro metro aukščio stulpeliais, ant kurių viršaus pritvirtinti mediniai pusmetrio skersmens skrituliai, ant kurių kaip tik ir yra po gyvatę. Tarpai tarp gyvačių namukų vos pakankami praėjimui nepasisukus šonu. Ir jos puola (prisimenu, kaip išvengdavau kai kurių, atsilošdamas atgal, bet tik ką tik suvokiau, kad tada turėtų pult iš kitos pusės, bet turbūt nepuolė). Praėjau pro kambarį su kažkokiu čiuvu. Jis turėjo futbolo kamuolį. Patekom į žalią aikštę su vienais futbolo vartais. Švilpukas. Atbėgo daug vaikų ir visi pradėjom žaist. O aš buvau anei teisėjas, anei žiūrovas, anei žaidėjas. Po varžybų reikėjo eit atgal. Ir vėl tos gyvatės. Vieną nučiupau už gerklės ir ją numečiau kažkur.
Uf. Aš taip noriu (jei stipriai noriu, vadinasi, kad reikia) su keliais žmonėmis (po vieną) nueit išgert arbatos ir išsišnekėt! Trumpas sąrašiukas: SŽ, GG, GL, RJ, RT (eilės tvarka nieko nereiškia). Kaip būtų šaunu kuo greičiau pasveikt ir suspėt į visas arbatėles dar šiais metais. Žinau, kad taip nepavyks, bet pasvajot ir bandyt gi galima. O aš dar sugalvojęs fainas (mano akimis žvelgiant) Kalėdines dovanas, bet jų net nepradėjęs (turiu pasiteisinimą! – egzai buvo, o tą pačią dieną, kai jie baigėsi – susirgau), todėl turbūt man (tiksliau, dovanų receiveriams) iki pat sausio galo bus Kalėdos.
Hey, bet tikrai labai dažnai reikia po kokių nors žodžių pridėt kokią nors pastabą, kad merginos nepadarytų savo išvadų, interpretacijų ir neužduotų bukų klausimų. Tiesiog baisu. Kiekvienas žodis turi būt atsargiai pasvertas. Ir ne, SŽ, tai ne tik tavo atveju, taip labai dažnai.
Viskas, nebešneku.
Ši grupė – vienas iš keletos dalykų, kurie praskaidrina man nuotaiką ir keeps me going šią pastarąją savaitę.
Dar: Tango in Harlem, So Hot, Life’s a Beach… O aš einu toliau moookytis…
